Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė: „Animacija gali padėti išspręsti begalę problemų“
Animacija yra neatsiejama vaikų gyvenimo dalis. Prie jos pratinami net patys mažiausieji žiūrovai, dar tik pradedantys pažinti pasaulį. Tačiau sparčiai augant animacinių filmų pasiūlai, labai svarbu suprasti, kokią įtaką animaciniai filmai gali daryti vaikams ir jų raidai. Apie tai, kaip tinkamai parinkti filmukus, kad šie atlieptų mažųjų žiūrovų pasauliui, skatintų jų tobulėjimą, kalbame su vaikų psichologe, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadove Milda Karklyte-Palevičiene.
Kaip vaikai suvokia filmukus? Kaip šis suvokimas skiriasi skirtingose amžiaus grupėse?
Mažiausieji vaikai, maždaug iki 3–4 metų, filmukus supranta labai konkrečiai ir tiesiogiai. Jie daugiausia mato jiems patrauklias, įdomias formas, ryškias spalvas, emocijas. Veikėjui pargriuvus ar padarius tam tikrą grimasą, pasimaivius, vaikai atsako teigiamomis emocijomis, juoku. Štai šlept filmuko personažui blynas ant galvos, ir mūsų mažieji kvatoja. Šie žiūrovai dar viską mato ir priima tiesiogiai – jei personažas rodomas agurko formos, vaikas jį ir laiko agurku. Taigi, tokio amžiaus vaikams labai svarbu, kad filmų herojai būtų artimi jų gyvenimui, pasauliui.
Kiek vyresni vaikai, maždaug iki 7 metų, nors vis dar yra ankstyvosios vaikystės etape, jau gali suvokti daugiau apibendrintų sąvokų, perkeltinių prasmių. Žinoma, tai individualu kiekvienam mažyliui, bet dažniausiai jie jau pradeda mokytis pažinti ir priimti nebe tokią tiesioginę ar konkrečią informaciją kaip pirmaisiais savo gyvenimo metais. Visgi, jiems vis dar aktualūs tie patys dalykai kaip ir mažiausiems žiūrovams – emocijos, spalvos, formos ir, žinoma, herojai artimi jų pasauliui. Pastarasis aspektas labai stipriai imponuoja visiems vaikams, tad kuriant animaciją yra itin svarbu atitinkamai parinkti herojus.
Ankstyvojoje paauglystėje, žmogus tarsi dar yra viena koja vaikystėje, o kita – paauglystėje, tad kartais su juo šnekame per brandžiai.
Pradinėse klasėse vaikai jau geba geriau suprasti perkeltinę prasmę, daugiau apibendrintų sąvokų, jiems šiek tiek mažiau svetimas lengvas sarkazmas ar humoras. Šio amžiaus vaikai jau geriau suvokia tam tikras roles, vaidmenis. Nors jie dar tik pradinukai, jų mąstymas nebėra toks konkretus, tad personažą agurką šie vaikai jau nebūtinai tiesiogiai sies su daržove. Pavyzdžiui, sugebės šiame herojuje įžvelgti agurko formos varlę. Taip pat pradinukams darosi vis svarbesnis tam tikras turinys ir siužetas. Jei mažiausiems žiūrovams aktualu tik labai konkretūs veiksmai (bėgo, žaidė, nugriuvo), paprasta mokomoji žinutė (kaip draugauti, dalintis žaislais), tai pradinukų smegenys jau yra pasiruošusios platesniam siužetui, gilesniam istorijos moralui. Jie geba daugiau aptarti, analizuoti, geriau išlaikyti dėmesį, o taip pat ir suprasti pateiktą informaciją.
Tuo tarpu ankstyvojoje (maždaug 10–14 metų) ir vėlyvojoje (maždaug 14–18 metų) paauglystėje žmogaus smegenys būna gerokai brandesnės, tad visi aptarti filmų aspektai suvokiami daug geriau. Šiuo laikotarpiu kaip niekad svarbus tampa susitapatinimas su paauglių socialiniu gyvenimu, santykių su tėvais ar bendraamžiais sunkumai ir džiaugsmai. Paauglystė – tai metas, kai žmogus šiek tiek atitolsta nuo šeimos ir pradeda ieškoti savo identiteto.
Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad, ypatingai ankstyvojoje paauglystėje, žmogus tarsi dar yra viena koja vaikystėje, o kita – paauglystėje, tad kartais su juo šnekame pernelyg brandžiai. Ir nors paauglys gali atrodyti labai savarankiškas, protingas, bet, visgi, jo smegenys dar nebūtinai yra pasirengusios priimti pilnai subrendusiems žmonėms skirtą informaciją. Taigi, yra ypač svarbu atsižvelgti į tai, kokią informaciją šis žiūrovas galėtų būti pasirengęs priimti, ir atrasti būdą, kaip norimą žinutę tinkamai perteikti filme.
Ar animacijos žiūrėjimas gali būti naudingas? Ką tai gali duoti vaikui, jo augimui ir raidai?
Animacijos žiūrėjimas daro didžiulę įtaką vaiko raidai, jo augimui, jo asmenybės formavimuisi, tad labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, koks pasirinktos animacijos turinys. Svarbu tiek tiesioginės, tiek perkeltinės žinutės, kurių mes, suaugę žmonės, kartais galime nepastebėti. Reikėtų atsižvelgti, kokias socialines normas, roles ar elgesio modelius nejučia gali perteikti filmai. Svarbu atskirti, ar filmukai skatina smurtą, ar pateikia kitokių problemų sprendimo būdų. Kokie jie? Ar animacija ragina bėgti, pasislėpti, nematyti, ar įveikti baimes? Svarbu suvokti ir tai, kaip filmai vaizduoja skirtingas lytis. Ar mes norime skatinti mergaites būti princesėmis rožiniais sijonukais, ilgomis blakstienomis ir pasidažiusias, o berniukus tapti supermenais ir žmonėmis vorais?
Žinoma, tame nėra nieko blogo, tad nereikėtų eiti į kraštutinumus ir teigti, kad filmukai turėtų būti tik vienokie. Tačiau reikėtų stengtis pateikti kuo įvairesnių žinučių ir modelių, parodyti vaikui, kad gyvenime gali būti visaip. Turėtume paklausti savęs, ar norime vaikui įskiepyti tik griežtus stereotipus? Bendrai – tai, kas liečia lytiškumą ir asmenybės suvokimą, vertybes, tikrai daro didelę įtaką vaikams. Džiaugiuosi, kad vis dažniau į tai atkreipiamas dėmesys ir šia tema kalbama plačiau. Tai padeda atsirinkti tokį turinį, kuris yra svarbus mūsų vaikams. Tačiau derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad turinys ir žinutė būtų ne tik tinkami, bet ir patrauklūs vaikui, kad jie netaptų tik prievole. Manau, ši dermė turėtų virsti siekiamybe.
Animacija turėtų padėti išeiti iš tam tikrų stereotipų, bet ne nukreipti į kitą kraštutinumą.
Kokias problemas gali padėti išspręsti animacija? Ar vaikas gali iš filmukų perimti tam tikrą elgesio modelį?
Animacija gali padėti išspręsti begalę problemų. Tačiau, noriu pabrėžti – padėti – o ne išspręsti. Svarbu, kad mes, suaugę, nepagrįstai nenusimestume nuo savęs atsakomybės ir negalvotume, kad blogas vaiko elgesys yra filmukų pasekmė. Nemanytume, kad pasodinus vaiką žiūrėti animacijos, ji atliks visą darbą už mus. Mažiausiems žiūrovams animacija gali pagelbėti paprastesnėse, kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, išmokyti pasiprašyti ant puoduko, pasidalinti daiktais, supykus išreikšti emociją kitaip, nesimušant. Tuo tarpu vyresniems vaikams animacija gali padėti atsakydama į gilesnius klausimus.
Pavyzdžiui, kas yra draugystė? Kaip spręsti konfliktus su draugu? Kaip suprasti, ar čia tikrai mano geras draugas ir mes tiesiog susipykome, ar su juo man nevertėtų draugauti ir, galbūt, turėčiau susirasti kitą draugą? Taip pat, jei esu mergaitė ir labai noriu nešioti kelnes, žaisti su mašinomis ar lankyti bokso treniruotes, ar galiu tai daryti? Ar tai yra mergaitiška? Ar, pavyzdžiui, aš privalau lankyti tik gracingus šokius? Tačiau vėlgi, norėčiau pabrėžti, kad jei mergaitė tikrai nori šių, dažniau mergaitiškais laikomų dalykų, nevertėtų jos atkalbinėti ar teigti, kad tai yra blogai. Animacija turėtų padėti išeiti iš tam tikrų stereotipų, bet ne nukreipti į kitą kraštutinumą. Tiesiog padėti vaikui atsiskleisti kaip asmenybei, pažinti ir suprasti savo norus, poreikius bei parodyti, kad jie yra normalūs, priimtini. Nors labai svarbu ir išmokyti atskirti tą ribą tarp manipuliacijos ir to, kas aš iš tikrųjų esu.
Pavyzdžiui, kartais vaikai elgiasi agresyviai, nepagarbiai su kitais ir sako: ką padarysi, aš toks esu, juk reikia priimti visus, ar ne? Tad animacija galėtų padėti suprasti tą ribą, kada aš elgiuosi netinkamai, o kada tiesiog esu kitoks ir kiti turėtų mane priimti. Paaugliams ypač aktualios ir kiek gilesnės problemos: santykiai su tėvais, bendraamžiais, motyvacija, nesėkmės ir tai, kaip su jomis tvarkytis. Apie tai rastume tikrai nemažai paaugliškų filmų. Tad animacija tikrai gali padėti išspręsti daugybę problemų, tik svarbu prisiminti, kad ji yra labiau įrankis, o pagrindiniai ugdytojai, visgi, esame mes, suaugę. Iš kitos pusės, tikrai yra tokių šeimų, kurios negali, nemoka, nenori ar dar nesupranta, kaip padėti vaikui ir kaip jį ugdyti. Tokiems vaikams animacija gali tapti itin svarbi. Net jei šie vaikai ir nesulauks suaugusiųjų pagalbos, filmukuose pateikta teigiama informacija išliks jų pasąmonėje.
Tačiau lygiai taip pat nutiks, jei vaikas žiūrės filmus apie smurtą ar manipuliacijas. Man labai gaila ir liūdna, kad vaikai gali rasti visokių filmų, pavyzdžiui, kaip būti apsukriu, apgaunant kitus. Tie vaikai, kurie nesulaukia suaugusiųjų pagalbos ar neturi tėvų su stipriomis vertybėmis, tokią informaciją priima kaip normą. Vėliau mes žiūrime į sukčiaujančius ar apgaudinėjančius suaugusius ir ant jų pykstame pamiršdami, kad jie to galėjo išmokti dar vaikystėje.
Man labai gaila ir liūdna, kad vaikai gali rasti visokių filmų, pavyzdžiui, kaip būti apsukriu, apgaunant kitus.
Kaip galėtume išvengti šių animacijoje tykančių pavojų?
Visų pirma, kuriant animaciją reikėtų stengtis įsigilinti ir pagalvoti, kokį elgesio modelį perteikiame. Žinau ne vieną filmą ar serialą turintį amžiaus cenzą ir vis tiek labai lengvai prieinamą visiems vaikams. Tėvai nesigilina į tai, ką žiūri jų vaikai, o vaikai, kaip įprasta jų asmenybės brandai, dar nesupranta, kas juose yra negero. Taip mažieji iš šių filmų ima mokytis netinkamų elgesio modelių.
Visų pirma, kyla klausimas, kas kuria šiuos filmukus ir kokiu tikslu? Tačiau būna ir tokių filmukų, kur net ir patys suaugę nepastebi, jog vaikams pasąmoningai siūlomi netinkami konfliktų sprendimo modeliai, pavyzdžiui, pasityčiojant ar mušantis. Kartais vaizduojami ir netinkami stereotipai, pavyzdžiui, moksliukas būtinai yra nelabai patrauklus žmogus su dideliais akiniais, mažiau socialus, o populiarus žmogus – gražiai atrodantis ir prastai besimokantis. Taip mes diegiame tam tikras ydingas normas: jeigu nori būti populiarus, tau reikia pamiršti mokslus, pradėti rūpintis savo išvaizda, nes jei mokysies – nepritapsi. Šias pasąmoningas žinutes vaikai labai lengvai pamato. Tad kuriant labai svarbu sąmoningumas.
Tikiu, kad kai kuriems svarbiau už kūrinį gautas pelnas, bet čia ir kyla visos bėdos. Tokio turinio negalime uždrausti, nes tai jau virstų cenzūra, tačiau galime atkreipti pedagogų ar tėvų dėmesį į turinio filtravimą. Galbūt čia galėtume įtraukti ir kino teatrus. Nors tai ir pelno siekiančios įmonės, bet tuo pačiu jos galėtų būti socialiai atsakingos ir stengtis suteikti tam tikrą vertybinį pagrindą. Diskusijos apie tai turėtų padėti visuomenei suprasti, kad filmukai nėra tik smagus akių paganymas į ekrane rodomas spalvas ar formas, kad jie taip pat stipriai prisideda prie mūsų vaikų asmenybių formavimo.
Kaip manote, ar šiandien vaikams prieinama gerų emocijų ir patirčių teikianti animacija?
Buvo metas, kuomet įsijungus televiziją tikrai pasidarydavo kraupu – daug smurto, agresijos, tamsumo. Pabandydavau pažiūrėti ir įsiskaudėdavo galva. Iš vienos pusės – taip, vaikams reikia ir įtemptesnių situacijų, ir šiek tiek veiksmo, nes tai atliepia tam tikrus vaiko vidinius poreikius. Pavyzdžiui, emocijų, ypač pykčio, išliejimą susitapatinant su vaizduojamu herojumi, išgyvenant tuos jausmus per jį.
Tačiau tai yra tik dalis to, ko gali reikėti vaikui, ir ta dalis neturėtų virsti esme. Kiek šnekamės su klientais, dabar gerų emocijų ir patirčių animacija tikrai yra prieinama, net jei jos ne tiek daug, kiek norėtųsi. Tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų, nei įjungiant pirmą pasitaikiusį filmą. Svarbu stebėti, kad animacija atitiktų šiuolaikinių vaikų pasaulį, skatintų teigiamus jausmus ir patirtis. Jos galima rasti įvairiose legaliose filmų žiūrėjimo platformose, kino festivalių programose, tad nebūtina apsiriboti tik televizija.
Kiekvienas filmas turi kažkokią žinutę, tad svarbu suvokti, ar mes norėtume, kad vaikas gyvenime elgtųsi taip, kaip siūloma filme.
Kas, jūsų manymu, yra gera, kokybiška animacija? Kaip parinkti tinkamiausią filmą vaikui?
Mano manymu, kokybiška animacija atliepia vaiko pasauliui, amžiui, tam, kaip jis tuo metu geba suprasti ir apdoroti pateikiamą informaciją. Žinoma, labai svarbios ir filmukų perteikiamos žinutės, kurios įsirėžia tiek į vaiko sąmonę, tiek pasąmonę.
Parenkant tinkamiausią filmą, reikėtų atsižvelgti į filmo turinį, mūsų pačių vertybes ir ar tos vertybės yra perteikiamos animacijoje. Kokius elgsenos ar rolių modelius siūlo filmas ir ką vaikas iš jo išsineš? Kiekviena animacija, kiekvienas filmas turi kažkokią žinutę, tad svarbu suvokti, ar mes norėtume, kad vaikas gyvenime elgtųsi taip, kaip siūloma filme. Jeigu ne, tuomet turėtume paieškoti kitokios alternatyvos, bet nepamiršti, kad vaikui ši patirtis turi būti įdomi, smagi.
Spalio 28 d. visame pasaulyje oficialiai minima Tarptautinė animacijos diena. Kasmet šia proga rengiamos filmų peržiūros, animacijos dirbtuvės, parodos ir kiti animacijos meną pristatantys bei populiarinantys renginiai. Šiais metais spalio 27 dieną Lietuvos animacijos asociacija kviečia švęsti animacijos dieną kartu ir siūlo renginius, kuriuose turėsite galimybę iš arčiau susipažinti su Lietuvos animacijos industrija, kuriamais projektais bei pabendrauti su jų kūrėjais. Renginys vyksta kino teatre „Skalvija“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius). Daugiau apie renginį ir renginio programą rasite čia
Norint dalyvauti renginyje, būtina turėti galimybių pasą.