Vaisių drožinėjimo specialistė Vita Brūzgienė: „Šio meno gali išmokti net nemokėdamas piešti“

„Vienos moterys eina į parduotuvę pirkti drabužių, kosmetikos, kitos tam, kad papildytų savo šaldytuvo maisto atsargas, o mane visuomet galima rasti vaisių ir daržovių skyriuje ar turgelyje.

Ten aš ieškau melionų, arbūzų ar moliūgų, bet ne tam, kad juos valgyčiau, o tam, kad iš jų sukurčiau grožį. Tai mano aistra, ir šiam hobiui man laiko visiškai negaila“, – apie savo prieš penkerius metus atrastą pomėgį pasakoti pradeda Vita.

Vaisių drožinėjimas Lietuvoje dar pakankamai naujas, tad visų šio amato paslapčių Vitai teko išmokti pačiai, vartant užsienio leidinius ir ieškant informacijos internete. Šis amatas, anot V. Brūzgienės, kur kas populiaresnis Tailande ir Kinijoje, kur, kaip manoma, ir slypi šio meno šaknys.

Moteris pasakoja, kad šiose šalyse išsivystė ir dvi pagrindinės drožinėjimo technikos: tajų ir kinų.

„Tailande populiari tajų technika, kuri ypatinga tuo, kad drožinėjamas susideda iš daugybės smulkių detalių, yra labai detalus, ant vaisiaus išdrožinėjamos pačios įvairiausios geometrinės formos, dažnai naudojamas lotoso žiedo motyvas.

O štai kinai dažniau naudoja trafaretus ir vaisius jie drožinėja pagal juos, tačiau netgi ir ši technika yra kur kas sudėtingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, mat ant vaisių jie išdrožinėja pačius įvairiausius meno kūrinius“, – pasakoja V. Brūzgienė.

Abi šias technikas išbandžiusi V. Brūzgienė vaisius drožinėja ne tik savo malonumui. Šio amato ji moko ir kitus bei jau kurį laiką priima užsakymus įvairioms šventėms.

Apie tai, kaip sekasi ši veikla bei kiek ji populiari Lietuvoje, Vita Brūzgienė sutiko pasidalyti ir su portalu Ji24.lt.

– Vita, kaip jums kilo mintis užsiimti vaisių drožinėjimu?

– Daugiau kaip 15 metų aš dirbau kulinare. Maždaug prieš porą metų nusprendžiau pradėti vesti vaisių drožinėjimo meno pamokas. Mintis drožinėti vaisius kilo kiek daugiau nei prieš penkerius metus, dar dirbant restorane, kuriame ir radau vieną knygą apie vaisių drožinėjimo meną. Ją išleido du kartus pasaulio čempionu tapęs vaisių drožinėjimo specialistas.

Pervertusi ir peržiūrėjusi jo kūrinius, nusprendžiau mesti sau iššūkį. Pagalvojau: jei jis moka taip drožinėti, tai kodėl gi to negalėčiau išmokti ir aš?

Žinoma, iš pradžių tai daryti man sekėsi labai sunkiai, juk nesupratau nei kaip tai daryti, nei kokius prietaisus naudoti, nei apskritai, nuo ko reikėtų pradėti. Bandymai truko keletą mėnesių, kol pagaliau supratau ir įsisavinau šią techniką. Iš pradžių drožinėti bandžiau iš paprasčiausių burokėlių ir morkų, bandžiau iš jų išdrožinėti rožes ir taip vadinamąjį „kankorėžį“.

Tai buvo pradžia, tačiau pamažu vis augo poreikis pabandyti šį tą daugiau, išmokti dar daugiau technikų ir drožinėti iš kitų vaisių ar daržovių. Pradėjau ieškoti informacijos, tačiau lietuvių kalba jos visiškai nebuvo.

Galiausiai sužinojau, kad restorano, kuriame tuo metu dirbau, virtuvės šefas turėjo visą drožinėjimo įrankių lagaminėlį, tad pabandžius drožinėti su įrankiais, tapo daug lengviau. Norėdama išmokti daugiau, stengiausi ieškoti informacijos užsienio tinklalapiuose, tačiau rasti ką nors sunkiai sekdavosi, todėl beveik visko išmokau per savo pačios bandymus.

Supratau, kad nereikia čia net ir jėgos, pakanka žinoti visą techniką: nuo ko pradėti, ką, po ko ir kaip pjauti ar tiesiog, kaip laikyti peilį.

– Ar turite daug bendraminčių, kurie taip pat tuo užsiimtų Lietuvoje?

– Lietuvoje užsiimančių vaisių drožinėjimu tikrai yra, tačiau retas kuris dar užsiima ir šio amato mokymu. Nežinau, galbūt ne visi nori atskleisti savo technikos paslaptis. Aš vaisių drožinėjimo meno mokau jau kurį laiką. Susirenka maždaug penkių žmonių grupelės, tad tos pamokos būna labai koncentruotos ir aiškios. Pamokų metu stengiuosi detaliai paaiškinti ir pamokyti, kaip drožinėti arbūzus, nes tai didelis vaisius, iš kurio galima išdrožinėti itin gražius kūrinius.

Sulaukiu ir prašymų dėl individualių pamokų iš žmonių, kurie jau turi patirties, bet dar nori patobulinti savo įgūdžius.

Šis amatas kur kas populiaresnis užsienyje. Štai Rusijoje yra speciali vaisių drožinėjimo meno mokykla, šioje šalyje rengiami ir įvairūs drožinėjimo konkursai, kuriuose gali dalyvauti ir visi norintys europiečiai. Kitose šalyse rengiami ir pasaulio čempionatai, kuriuose galima pasižiūrėti išties įspūdingų kūrinių.

Kai kuriose šalyse apskritai yra įprasta ir netgi privaloma, kad virėjas, be savo specialybės, dar mokėtų ir kažkokią meno šaką, todėl jau tose pačiose mokyklose yra mokoma drožinėti vaisius, puošti lėkštes, dekoruoti tortus ar kurti gėlių kompozicijas. Man keista, kad kol kas Lietuvoje taip nėra.

– Vaisių drožinėjimo ne tik mokote, bet ir priimate užsakymus tokiais meno kūriniais puošti įvairias šventes. Ar daug jų sulaukiate?

– Vaisių drožinėjimo menas Lietuvoje yra gana naujas, tačiau pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žmonių, kurie yra matę drožinėtais vaisiais išpuoštus stalus ir kreipiasi į mane norėdami taip papuošti ir savo šventes.

Yra tokių, kurie sunkiai įsivaizduoja, kaip tokiais paprastais vaisiais, kaip arbūzas ar moliūgas, galima papuošti stalą ar išdrožinėti įvairias figūras. 

Žinoma, yra ir tokių, kurie sunkiai įsivaizduoja, kaip tokiais paprastais vaisiais, kaip arbūzas ar moliūgas, galima papuošti stalą ar išdrožinėti įvairias figūras.

Visi pripratę prie gėlių, įvairių floristinių kompozicijų ir net nesusimąsto, kad drožinėtais vaisiais puoštas stalas gali atrodyti netgi dar įdomiau.

– Kokioms šventėms dažniausiai sulaukiate užsakymų?

– Vasarą, žinoma, dažniausiai į mane kreipiasi žmonės, norintys drožinėtais vaisiais papuošti rengiamas krikštynas, vaikų šventes, vestuves ar gimtadienius.

Pavyzdžiui, vestuvėms dažniausiai drožinėju arbūzą, ant kurio būtų jaunavedžių inicialai, širdelės, balandžiai ar kita vestuvių simbolika, ant jų galima išdrožinėti ir vestuvių datą. Pastaruoju metu drožinėtą vaisių dar mokausi komponuoti ir su gėlėmis, tad tenka pasikonsultuoti ir su floristais, tuomet kompozicijos atrodo dar gyvybingesnės.

Žmonės dažnai drožinėtus arbūzus ar kitus vaisius užsisako ir kaip dovaną jaunavedžiams. Drožinėtų kūrinių užsisako ir rengiantys temines krikštynas, kurios šiuo metu yra itin populiarios Lietuvoje.

– Vita, papasakokite išsamiau, kaip vyksta pats vaisių drožinėjimo procesas: kokius įrankius naudojate, kiek laiko užtrunkate. Ar darote tai viena?

– Kadangi dažniausiai vaisius drožinėju viena, be jokių pagalbininkų, tai dideli užsakymai gali trukti netgi ir iki dviejų parų. Jei užsakymas paprastesnis, tarkime, prašymas išdrožinėti vidutinio dydžio arbūzą, tuomet jį atlieku maždaug per 3–4 valandas, priklausomai nuo sudėtingumo, o ilgiausia – per 7 valandas.

Turiu ir vieną mokinę, kuriai taip pat puikiai sekasi šis amatas, tad kai gaunu itin didelius užsakymus, prašau pagalbos ir iš jos. Deja, tai darau itin retai, nes šiuo metu ji gyvena Škotijoje. Man pačiai drožinėjimas yra tarsi meditacija, labai raminantis procesas, tad dažnai net nepastebiu, kaip greitai tirpsta laikas. 

Įrankių turiu nemažai, tačiau dažniausiai naudoju specialiai drožinėjimui skirtą ploną ir aštrų peiliuką smailu galu, kuri parsisiunčiau iš Tailando. Drožinėjant svarbu peiliuką tinkamai laikyti, suimti jį ties galiuku ir, laikant tarsi rašiklį, pjauti juo iš dešinės į kairę arba atvirkščiai, jei žmogus yra kairiarankis.

Kiti įrankiai skirti specialiai skaptavimui, juos naudojant daug paprasčiau išdrožinėti įvairias gėles, tačiau man dažniausiai pakanka tik peiliuko. Mokantis drožinėti galima naudoti ir paprastą parduotuvėje pirktą peiliuką – ir pati su tokiu pradėjau.

– O ką daryti, jei įpusėjus drožinėti, ranka ima ir paslysta, o peiliukas įpjauna visai ne ten, kur reikia? Tuomet su ilgu darbu taip ir tenka atsisveikinti?

Manau, drožinėjimo tikrai galima išmokti net ir neturint kažkokių ypatingų meninių sugebėjimų.

– Jeigu žala nedidelė, pataisyti tikrai įmanoma, galima netyčia nupjautas vietas priklijuoti naudojant maistinius klijus, galima nedidelius trūkumus paslėpti pasirinkus kiek kitokį dekoravimo variantą. Bet, žinoma, būna ir tokių atvejų, kad darbo jau nepataisysi, tada, kad ir kaip būtų apmaudu, tenka viską pradėti nuo pradžių.

– Peržvelgus jūsų darbus, atrodo, be meninių sugebėjimų čia nelabai ir išsiversi...

– Žinokite, piešti tikrai nemoku (juokiasi), tai galiu nuoširdžiai pripažinti. Savo vaikui nemoku net gėlės gražiai nupiešti. Esu kažkada drožinėjusi papūgą: radau pas mamą nedidelę jos skulptūrėlę ir drožinėjau tiesiog žiūrėdama į ją ir bandydama atkartoti kiekvieną linkį. Bandžiau ir pavyko. Manau, drožinėjimo tikrai galima išmokti net ir neturint kažkokių ypatingų meninių sugebėjimų.

– O kokius vaisius ar daržoves dažniausiai drožinėjate? Galbūt esate bandžiusi drožinėti ne tik juos?

– Šią techniką esu puikiai pritaikiusi ir drožinėdama įvairius puskiečius sūrius ar muilą. Žmonės dažnai užsisako juos kaip dovanas įvairioms progoms ar drožinėtus daiktus dovanoja vietoj gėlių.

Na, o kalbant apie vaisius ar daržoves, puikiausiai tinka arbūzas, nes jis nėra labai kietas, o rezultatas išeina puikus – arbūzas juk turi tris spalvas. Dažnai drožinėju iš morkų, moliūgų, ypač melionų, nes jų juk būna pačių įvairiausių spalvų. Naudoju ir baltuosius ridikus, kaliaropes, taip pat tokius tropinius vaisius, kaip papaja, drakono vaisius.

Esu bandžiusi drožinėti ir kivį, tačiau man sunkiai pavyko, mat šis vaisius ganėtinai minkštas. Drožinėjimui ar bent jau mokymuisi tinka ir tos pačios bulvės ar burokėliai, tik tiek, kad šios daržovės labai trumpai išsilaiko. Mokytis drožinėti galima ir su obuoliu, tačiau papuošimams jis taip pat nelabai tinka, nes greitai pajuosta.

– Ar naudojate kokias nors specialias priemones, kurios padėtų išdrožinėtiems vaisiams ilgiau išsilaikyti?

– Jokių priemonių nenaudoju, nes noriu, kad vaisiai būtų natūralūs. Išdrožinėtą vaisių apdengiu šlapia servetėle ir apvynioju maistine plėvele, tuomet iki pristatymo laikau jį šaldytuve. Išdrožinėti vaisiai tampa ne tik grožėjimosi elementu, bet juos vėliau galima ir suvalgyti, o ne paprasčiausiai išmesti.

Kiek vėsesnėje patalpoje laikomas ir drėkinamas arbūzas bent jau vieną parą tikrai išsilaiko. Morkos išsilaikyti gali dar ilgiau, jei, tarkime, vėliau jas apipurkšite vandeniu ar kitaip sudrėkinsite.

Tiesa, drožinėjant vaisius ir siekiant išgauti įmantresnes formas ir spalvas kartais tenka naudoti maistinius klijus ar maistinius dažus, tačiau jie vaisiaus kokybei nekenkia ir paskui vaisius vis tiek galima valgyti.

– Per ilgą savo praktiką tikriausiai teko sulaukti pačių įvairiausių užsakymų. Papasakokite, kuris iš jų buvo didžiausias ir kuris – įdomiausias?

– Didžiausią užsakymą teko vykdyti, metus iššūkį pačiai sau, – sutikau dekoruoti vestuvių parodą, vykusią Vilniuje. Kadangi buvau užsibrėžusi išdrožinėti pakankamai daug smulkių detalių, tai man visas šis darbas užtruko beveik dvi paras. Parodoje stengiausi parodyti, kad gėlėmis gali virsti tiek arbūzai, tiek melionai, tiek ir visi kiti vaisiai, naudojau daug drožinėjimo technikų, tad visas darbas tikrai buvo ganėtinai sudėtingas.

Kitas įdomus projektas buvo arbatos parodos dekoras. Taigi iš moliūgų teko išdrožinėti puodelius ir patį arbatinį. Moliūgas išties palanki daržovė drožinėjimui, iš jo galima kurti pačias įvairiausias figūras ar skulptūras, tarkime, drakoną, įvairius paukščius ar panašiai, tačiau pradedantiesiems su juo būtų ganėtinai sunku, kadangi tai gana kieta daržovė.

Džiugu, kad ir Lietuvoje pagaliau atsiranda įvairiausių rūšių moliūgų, o jų juk būna ne tik oranžinės, bet ir geltonos spalvos, taip pat skiriasi ir jų storis, gruoblėtumas.

– Kaip įvertinate savo darbą ir kūrinius? Atskleisite kainą?

– Kaina visuomet priklauso nuo užsakymo ir jo sudėtingumo. Taip pat ir nuo sezoniškumo bei to, iš ko užsisakantis žmogus nori, kad būtų išdrožinėta. Bet, tarkime, vestuvėms užsakytas vidutinio dydžio išdrožinėtas arbūzas kainuotų maždaug nuo 15 eurų.

– Vita, kokią matote save, tarkim, po kelerių metų? Ką norėtumėte mokėti drožinėti?

– Šiuo metu skaitau itin daug literatūros drožinėjimo tema ir bandau mokytis iš moliūgų išdrožinėti veidus. Esu mačiusi labai daug tokių pavyzdžių ir išties svajoju pati to išmokti. Užsisakiau ir specialiai tam skirtus įrankius, tačiau kol kas suprantu, kad tai yra be galo sunkus ir labai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas – tai juk tikros skulptūros! Sunku išgauti tikroviškas mimikas: liūdesį, džiaugsmą, pyktį, galų gale – atkartoti kiekvieną veido bruožą...

Planų ir svajonių turiu išties daug, dar tikrai yra ir kur tobulėti, ir ko išmokti, tačiau man tai yra didžiausią palaimą teikiantis hobis. Jau vien ko vertas žmonių dėkingumas ir nuostaba pamačius, kokiu meno kūriniu gali virsti paprastas moliūgas ar arbūzas.

Turiu daug informacijos ir žinių apie vaisių drožinėjimą, tad ateityje svajoju išleisti knygą apie tai. Ji galbūt padėtų šio meno daug lengviau išmokti ir mūsų tautiečiams.

Daugiau Vitos Brūzgienės darbų galite ieškoti ČIA.