Šią vasarą sostinė skendo gėlėse ir maudėsi komplimentuose dėl parkuose, skveruose klestinčių želdinių. Viena moteris žino tų svaiginamai kvepiančių rožių, žaliuojančių rūtų, tarp eismo juostų pražydusių rugiagėlių, linų ir aguonų atsiradimo istoriją, nes būtent ji suplanavo, kur kas turėtų augti ir puošti miestą. Tai – kraštovaizdžio architektė, ekologė, Vilniaus miesto vyriausioji sodininkė Vaiva MAROZIENĖ (47).
Miesto sodininkė – skamba taip romantiškai!
Nuo mažens buvo aišku, kad dirbsiu šioje sferoje. Mane visada traukė augalai, kiek save atsimenu, nuolatos ką nors parsinešdavau namo, sėdavau, daigindavau, augindavau. Mano pirmas darbas buvo biologijos mokytojos, paskui perėjau į biologijos technologijų įmonę. Mokytojaudama savo milžiniškame kabinete buvau įkūrusi beveik mini zoologijos sodą su gyvūnais, daugybe augalų. Pakeitusi darbą, tokio erdvaus kabineto negavau, todėl išdalijau gėles kitiems.
Per pertraukas, kol kolegos gerdavo kavą, aš eidavau per kabinetus ir jas laistydavau. Kartą tai matydama bendradarbė paklausė, ką aš veikiu prie kompiuterio: juk mano pašaukimas – augalai. Kitą dieną jau turėjau du klientus – pradėjau nuo aplinkos priežiūros ir pamažu tobulėjau kartu su savo užsakovais. Jei klausdavo, gal galiu įrengti gėlyną – sutikdavau. Gal ir viso kiemo želdynus galiu suplanuoti? Aišku, galiu! Na, o kai gavau projektą, kuriam parengti reikėjo architektūros žinių, nuėjau į Dailės akademiją studijuoti architektūros.
Tiesa, kai prieš keletą metų dabartinė kolegė mane pakvietė ateiti dirbti į „Vilniaus miesto parkus“, ne iš karto sutikau, spyriojausi. Tačiau kai pasakė, man tai nuskambėjo kaip burtažodis – susigundžiau.