„Kritinė masė – tai tokia situacija… Žinai, dukryte, kai tu su sese sėdi tose sūpynėse ant lentos parke? Už sesę esi sunkesnė ir visada lieki ant žemės. Bet jeigu aš atsisėdu sesės pusėje, sūpynės nusvyra ir tu pakyli į orą. Tai va, tas, kas ant sūpynių sunkesnis, ir yra kritinė masė.“
„Aaaa, aiškuuuu“, – nutęsia mano Žemyna. Pasaulis tapo vėl įdomus susilaukus vaikų, nes, kad ir kaip banaliai skamba, viską atrandu iš naujo. Štai kad ir kritinė masė – atrodo, taip paprasta, bet vis pamirštu, kad ne aš esu įstrigusi eismo kamštyje – bet pati ESU EISMAS.
„Čia juk tik vienas plastikinis šiaudelis!“ – dėdami jį į savo gėrimą ištarė septyni milijardai žmonių. Tik vienas maišelis, tik viena šiukšlė, tik vienas balsas... Dažnai pagaunu save pamirštant, kad esu tas mažytis lašas, iš kurių banguoja vandenynai. Kad mano veiksmai, nuomonė ir balsas gali būti lemiamas šapelis, nusveriantis sūpynes į kitą pusę. Kad keičiant pasaulį reikia pradėti nuo savęs.
Dabar labai patogu: jei kas nepatinka, prastai aptarnavo restorane ar įvyksta kokia visuotinė neteisybė – tuo pasidaliju feisbuke, ir ramu. Atrodo, moralinė pareiga atlikta. Bet ne. Net jei tuo virtualiu paburbėjimu pasidalija šimtai, tūkstančiai žmonių, problema dažnai lieka neišspręsta. Kalbu apie pačias įvairiausias problemas – nuo šiukšlių dėžių iki vaikų teisių apsaugos. Nuo vienkartinių produktų pakuočių iki įtartinai vilkinamų kriminalinių bylų, kurios, nepaisant pasidalijimų socialiniuose tinkluose, nejuda iš vietos.
Havajų saloje, kurią jau penkerius metus vadinu namais, neseniai buvo garsiai nuskambėjusi išprievartavimo ir pasikėsinimo nužudyti byla. Nusikaltėliai buvo visiems žinomi, bet ilgą laiką vaikščiojo laisvėje net nesuimti, ir sklido gandai, kad jiems skirta bausmė bus labai maža – daug mažesnė, nei bendruomenei atrodė, kad jie yra nusipelnę.
Mano skaičiavimais, prievartautojai iš kalėjimo būtų išėję kaip tik tuo metu, kai mano dukros sulauks paauglystės. Įsivaizduojate, kas tada buvo? Daugybė salos gyventojų masiškai dalijosi tomis naujienomis socialinėse medijose. Ir kas iš to? Prokurorams nei teisėjams nerūpėjo, apie ką vietos mamytės kalbasi feisbuke. Bet tame pačiame feisbuke atsirado mamytė – teisininkė, kuri mus paprotino: „Rašykite popierinius laiškus, elektroniniu paštu, skambinkite į prokuratūrą, reikškite susirūpinimą bylos eiga – tai jūsų pilietinė pareiga.“ Šitas patarimas buvo vienas geriausių, gautų pastarąjį pusmetį. Aš tartum atsipeikėjau ir, užuot kalbėjusi abstrakčiajai, nematomai virtualių draugų armijai, pradėjau vis dažniau megzti dialogą su konkrečiomis įstaigomis ir privačiais verslais.
Pradėjau rašyti laiškus. Į prekybos centrą dėl plastikinių maišelių (ten atsinešu savo tarą sveriamiems produktams, bet man neleidžia jos atskirai pasverti ir liepia mokėti už visą svorį); dėl plastikinių vandens butelių vietiniam SPA – kodėl nepastačius vandens filtro su stiklinėmis? Taip būtų ir elegantiškiau, ir pigiau. Dėl patiekalų mėgstamiausioje kavinėje – gal galite iškepti ne tik saldžių, bet ir sūrių bandelių? Mielai pirkčiau.
Ir savivaldybei dėl makulatūrai skirtų šiukšliadėžių Captain Cook miestelio pašte: „Aš, šio miestelio rezidentė, noriu jums padėkoti už puikų darbą ir išreikšti susirūpinimą dėl…“ Nėra norimos knygos bibliotekoje? Visada galima parašyti jiems mandagų laišką ir pasiūlyti ją užsakyti. Baisu, kad nusikaltėliai liks nenubausti? Prokuratūros telefono numeris ir adresas nesunkiai randami. Mano taktika – pirma parašyti laišką, nesulaukus atsakymo – skambinti. Viešai girti ir dėkoti, o kritikuoti privačiai. Kviesti prisidėti bendraminčius. Ir tik nesulaukus atsakymo ar norimo rezultato dalytis korespondencija viešai – tada visi matys, kad aš savo darbo dalį atlikau.
Beje, prievartautojai galiausiai sulaukė daug griežtesnės bausmės. Aš vis dar laukiu atsakymų iš prekybos centrų. Ir galvoju, kam čia dar parašyti ar paskambinti, – smagu supratus, kad turiu piliečio balsą, o ne tik feisbuko anketą...