Vaiva Rykštaitė diskusijoje apie motinystę: ar ji sutiktų išnešioti ir atiduoti vaiką?

Vaiva Rykštaitė socialiniuose tinkluose dar prieš filmo „Adomas“ peržiūrą minėjo, kad geriausią įspūdį ji išsineša iš kino teatro, todėl nuoširdžiai laukė, kol galės juostą pasižiūrėti kino salėje. Vaivą „Adomas“ privertė susimąstyti apie motinystės instinktus. Tuo tarpu Živilė Kropaitė-Basiulė prisipažino, kad žiūrėdama juostą nubraukė ne vieną ašarą.

Filmas, kurį prieš diskusiją žiūrėjo jos dalyvės, pasakoja herojės Ablos, į kurios namų duris Kasablankoje vieną dieną pasibeldžia Samia – jauna, nėščia ir netekėjusi mergina, istoriją.

Abla priglaudžia merginą, atstumtą konservatyvios visuomenės, kurioje nesantuokinis kūdikis laikomas didžiule gėda.

Samia padeda Ablai kepti ir pardavinėti pyragaičius bei duoną ir pamažu tarp moterų užsimezga draugystė. Tačiau laikiną užuovėją radusiai Samiai netrukus tenka atsakyti į patį sunkiausią klausimą – ką daryti gimus vaikeliui, kuriam ji neturi ką duoti?

„Šį filmą pernai pamačiau Kanų kino festivalyje. Tuo metu jau laukiausi berniuko, todėl kruopščiai atsirinkinėjau, kokius filmus verta pamatyti. Esu jautraus būdo žmogus, pavyzdžiui, nuėjusi į juostą apie vampyrus, po pusvalandžio iš jo išėjau. Taip atsirinkinėjant, netrukus už akių užkliuvo filmas „Adomas“. Žiūrėdama juostą atkreipiau dėmesį į moterų sumišimą tampant mama. Tikrai ne visų mamų gyvenimas yra toks sudėtingas, kaip pagrindinės filmo veikėjos, bet sumišimą patiria visos“, – apie juostą pasakojo Andrė. 

Vaiva Rykštaitė sakė po filmo išgyvenusi dviprasmius jausmus. Viena gera rašytojos draugė negali turėti vaikų, todėl dar prieš kelias dienas jos juokais kalbėjo, ar Vaiva sutiktų išnešioti ir atiduoti kūdikį. Žinoma moteris prisipažino, net negalinti šios minties prisileisti.

„Filmas privertė mane susimąstyti, kas yra teisinga, o kas ne. Be abejonės, motiniški instinktai – labai stiprūs. Asmeniškai man, net sunku girdėti visas sėkmingas įvaikinimo istorijas, nes mintimis atsigręžiu į tikrąją mamą ir galvoju, kas jai galėjo nutikti, kad teko atiduoti savo vaiką. Pačiai būnant mama, instinkto pažinimas yra labai paveikus, todėl filmą žiūrėti nelengva“, – kalbėjo Vaiva Rykštaitė.

Živilė Kropaitė priminė, kad šiais laikais dažnai aprašomi atvejai, kai mamos vaikų atsisako dėl savanaudiškų tikslų.

„Tuomet galime kalbėti apie tai, ar visos moterys turi motinystės instinktą? Man atrodo, yra moterų, kurios negimdė ir jau jį turi, o būna ir taip, kad pagimdžiusios taip ir nepajunta. Vėl gi klausimas, kas nutinka, ar tai pogimdyvinė depresija, ar vaikystės traumos? Aš pati anksčiau nekenčiau vaikų, net neidavau į kavines, kur jų būdavo. Pagimdžius pirmąją dukrą, hormonų kokteilis pakeitė manyje viską. Dabar be galo myliu visus vaikus“, – savo patirtimi dalijosi Vaiva.

Pasirodo, jog filmo „Adomas“ režisierės šeima taip pat buvo priglaudusi besilaukiančią moterį, todėl kūrėja filmą dedikavo jai ir savo mamai.

Andrė Balžekienė prisiminė ir visai neseniai per Netfflix žiūrėtą serialą. Aptariant tėvystės instinktus ir vaikelio atsiradimą moters gyvenime, ten buvo vystoma mintis, kad kūdikiai per amžių amžius nesikeičia, jie turi tuos pačius poreikius: valgyti ir būti mylimi.

„Tai mes keičiamės, norime laiko sau, susitikti su draugėmis. Tačiau kūdikiams reikia ne to. Manau, iš to didžiausias sumišimas ir kyla. Iš tikrųjų, viską apsvarsčius, nieko nėra neįprasto toje situacijoje, ko motinystė iš manęs reikalauja“, – prisipažino du mažamečius vaikus auginanti Andrė. 

Moterys diskutavo apie vyrų vaidmenį vaiko gyvenime, palietė tokias temas kaip kūdikio auginimas pasitelkiant internetą ir galų gale paragino pamatyti filmą, randantį kelią į kiekvienos motinos širdį.