Vaiva Rykštaitė. Ne daiktuose laimė
„Aš turiu per daug daiktų.“ Tai parašiusi nusispjaunu tris kartus per kairį petį ir ieškau kitų žodžių. Nors mintis ta pati. Bet ką gali žinoti, ištransliavus tokią žinią į pasaulį, visi dievai gali susivienyti ir tik šast – atlaisvinti mane kokiu netikėtu būdu nuo visų daiktų daiktelių. Pavyzdžiui, gaisras, apiplėšimas – daug visko galima prigalvoti.
Tad ne, ačiū, geriau pati atsirinksiu. Spintose, stalčiuose, spintelėse ir po lova, ir papuošalų dėžutėse, ir telefono nuotraukų failuose. Jau keletą mėnesių sukuosi, kuičiuosi, vis ieškau, ko čia dar galėčiau atsikratyti, ką parduoti, paaukoti labdarai.
Alkstu lengvumo ir kokybės. Be to, dabar madingas minimalizmas, o aš – neatspari madoms, ypač susijusioms su aplinkosauga, tvaria gyvensena ir visais kitais sveikuolių teisuolių reikalais. Sakau rimtai, be sarkazmo.
Nemėgstu pamokslauti ir vengiu liepiamosios nuosakos, todėl tiesiog papasakosiu, kaip man sekasi eiti minimalizmo link. Sekasi sunkiai. Kad daiktų gausa yra ne gerovės rodiklis, bet vergovė, supratau jau seniai – daugybę kartų kraustydamasi ir keliaudama. Kai keliantis iš vieno būsto į kitą teka sugaišti kelias brangias gyvenimo dienas vien tam, kad tuos daiktus supakuočiau, ir dar kelias – kad išpakuočiau ir sudėliočiau į vietas.
Reikia mokėti už transportavimą ar sandėliavimą. Daiktus reikia prižiūrėti, valyti nuo jų dulkes, kartais net juos apdrausti arba tiesiog saugoti nuo vagių. Keliaujant reikia stumti arba nešti sunkius lagaminus, ir jeigu jie iš tiesų per sunkūs – mokėti už viršsvorį. Daiktai apkrauna ne tik kambarius – jie apsunkina mintis. Tačiau man vis nesiseka jų atsikratyti.
Vienas bičiulis pasakojo dabar miegantis visiškai tuščiame kambaryje, nes pabudęs rytą nori stebėti savo protą: kokios mintys pasirodys tuomet, kai neblaško jokie išoriniai objektai? Tik baltos sienos ir nauja diena, švari lyg naujas popieriaus lapas.
Man tokia situacija kol kas rodosi utopinė, nes augindama du mažus vaikus vos nubudusi pamatau kažką, ką reikia pakelti nuo žemės, išskalbti, sulankstyti arba pataisyti. Bet turiu vilties.
Perrinkau kalnus savo dukrelių drabužių – pasilikau tik tikrai nešiojamus, o kitus paaukojau labdarai. Vieną naktį turėjau drąsos net sumažinti žaislų kiekį per pusę ir, mano dideliam džiaugsmui ir nuostabai, dukros iki šiol neatliko inventorizacijos. O tada tik pyst ir atkeliavo du siuntiniai nuo močiučių iš Lietuvos ir Amerikos – didelės dėžės, pilnos naujų suknelių ir lėlių. Ačiū, bučiuojam, labai patiko!
Perrinkau virtuvinius rakandus. Jokių mandrų aparatų, kuriuos naudojam kartą per trejus metus, jokių įskilusių puodelių. Ate ate! Vietoje apdužusių stiklinių padėjau hipsteriškus stiklainiukus, iš kurių gerdama kaskart jaučiuosi nerūpestingai kieta, nors labai sunku paaiškinti kodėl. O tada vieną dieną grįžusi namo radau vyro dovaną – siurprizą: spintelėje tvarkingai išrikiuotą naujutėlaitį dvylikos stiklinių rinkinį. Nepadėkojusi mylimajam būčiau tiesiog nesuprasta.
Ilgą laiką maniau, kad lengviausia man yra dorotis su savo pačios spintos turiniu. Daugumą drabužių perku iš sekondhendų, todėl po kiek laiko lengva ranka atiduodu juos atgal, mintyse tokį naudojimą traktuodama kaip savotišką nuomą.
Tačiau neseniai pastebėjau, kad sunkiausia man atsikratyti mylimų žmonių dovanotų drabužių, kurių tikrai NIEKADA nenešiosiu. Ir tų labai geros kokybės, brangių, prabangių apdarų, kurių irgi NIEKADA nenešiosiu. Tai jie ir tūno spintoje kaip gyvas priekaištas ir užima vietą.
„Tegul būna, gi valgyt neprašo“, – sakytų mano močiutė.
Bet pastaruoju metu tie nereikalingi daiktai ėda mano mintis.
Nepasiduodu. Kiekvieną savaitę kritiškai nužvelgiu savo turtą ir vis ką nors atiduodu. Atsisveikinti su vertingais daiktais man padėjo suvokimas, kad tai nėra netektis, – priešingai. Atiduodama juos į sendaikčių parduotuves padidinu ir pagerinu naudotų daiktų inventorių.
Taigi, kažkas radęs gerą daiktą sekondhende, nebeieškos tokio naujo. Šitaip manausi bent šiek tiek prisidedanti prie aplinkosaugos, jaukinuosi tuščias erdves ir kokybę. Mažiau daiktų – daugiau laiko. Nes ko gi dar, jei ne nuo begalinio laiko galima trokšti šiame pertekliniame, skubančiame pasaulyje?