Vaiva Rykštaitė: „Per gerai, per daug skubėdami gyvenome“

Tiesa, šį laiką Vaiva leidžia kūrybingai – rengia ekskursijos maršrutą naujausio romano takais. Mat, „Lizos butas“ nukelia į Atgimimo ir jau Nepriklausomos Lietuvos laikus, Kauno senamiesčio kiemus. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia. Lizos bute gyvena maža mergaitė, kuri akylai viską stebi. Storos buto sienos nepraleidžia nei saulės, nei riksmo, bet viską atsimena. Vaiva sako, kad labiausiai jai įstrigusi to meto pasaulėjauta ir didelio pasaulio ilgesys, tad apie tai ir kalbamės vartydamos „Lizos butą“.

Laiką su mergaitėmis dabar leidžiate Kaune. Kaip viruso plitimas paveikė jūsų viešnagę Lietuvoje?  

Liūdna, nes man tai ne šiaip darbo dienos namuose, o kartą metuose įvykstanti labai tolima ir labai laukiama kelionė į tėvynę. Kovo pradžioje daug dirbau pristatydama knygą, tad beveik neturėjau laiko sau. Likusį laiką pasilikau pramogoms: teatrams, kinui, seniems, metus nematytiems draugams, seneliams, kavinėms ir parkams. Tik, šast, ir viskas atimta!

Tačiau labai vertinu šią situaciją kaip galimybę sustoti, būti, neskubėti. Gera būti namie su mama, eiti su vaikais į lauką ir nežiūrėti į laikrodį. Esu privilegijuota, nes manęs nelaukia krūva darbų, visada turiu santaupų bent keliems mėnesiams į priekį, todėl dabar galiu šiek tiek atsipūsti. Aišku, neramu dėl pasaulio. Su smalsumu stebiu, kas bus. Man atrodo, kad visi ko nors panašaus laukė jau seniai – per gerai, per daug skubėdami gyvenome.

Ar mąstote apie kelionę į namus Havajuose? Turbūt dabar jau planai pasikeitė?

Mąstau, kartais supanikuoju, tada vėl nurimstu. Mūsų skrydis į Havajus laukia po Velykų, tai iki to dar gali būti visaip. Tikiuosi, kad viskas susitvarkys, bet galvoje kirba apokaliptinių filmų scenarijai apie pasaulį be lėktuvų ir interneto.

Tiksliai nežinau, kokia situacija Havajuose, bet, pasak mano vyro, viskas gerai. Ten žmonių nuo viruso testuojama mažai, nes trūksta testų, todėl reali situacija ir skaičiai nežinomi. To pasekmė – gyvenimas kaip įprasta, kol kas jokio karantino nėra.

Sugrįžkime prie naujausio romano „Lizos butas“, kurį šįkart atvykote pristatyti. Romano centre – Atgimimo laikas ir Nepriklausoma Lietuva, Kaunas, senamiesčio butas, to meto realijos: kapitalizmo pradžia, bandymai parduoti ir uždirbti, nestabilumas, atsiveriantis pasaulis. Kodėl norėjote pasakoti būtent apie tą laiką?

Knygos idėja gimė iš noro sugauti mamos ugningą energiją. Daugiausiai jos ugnies mačiau vaikystėje, būtent tuo laiku, kai mama man dar buvo viskas. Vėliau, paauglystėje pati pradėjau turėti meilės reikalų ir tada mama tarsi neteko deivės statuso mano akyse. O knygos siužetas, kaip visada, atrodo pats atsiskleidė, man teliko viską užrašyti. Be to, gyvendama JAV pradėjau jausti savo egzotiškumą kitų akyse. Žmonėms itin įdomu, kad gimiau dar Sovietų Sąjungoje, ir visi su tuo susiję pasakojimai.

Aišku, visų blogybių nemačiau, todėl nusprendžiau pasakoti apie tą, ką atsimenu: Sąjūdžio metus, valiutų keitimąsi. Sąmoningai pasirinkau tai parodyti akimis vaiko, kuriam gyvenimas namuose išlieka svarbesnis už politinius įvykius. Būdama vaiku nesuvokiau, neaprėpiau tų įvykių svarbos. Dėl to man pačiai labai smalsu ir žavu, nes žiūrėdama atgal matau, koks keistas ir įdomus buvo metas. Tiesa, parašiusi romaną supratau, kad mano mama nesugaunama. Bet vietoje jos gimė ne mažiau įdomi ir įnoringa veikėja Saulita. Ji labai tiktų filmui.  

Turbūt ne kartą sulaukėte klausimo, kiek romanas autobiografiškas? Kiek jame istorijų iš asmeninio gyvenimo?

Visi mano romanai autobiografiški. Tačiau svarbu suvokti, kad vis dėlto romanas – atskira esybė, savyje talpinanti dar kitą realybę. Knaisiotis, kas buvo, kuri detalė tikra, o kuri  išgalvota, nereikia, netgi, sakyčiau, neskoninga. Būna, žmonės įsižeidžia knygose neva atpažinę save. Tai kviečiu nesusireikšminti, nes, būna, pasiskolinu ką nors išoriško, lengvai apčiuopiamo, tačiau kiekvienas veikėjas kalba tik mano pačios skirtingais balsais.

Į savo vaikystę žvelgianti jau suaugusi pasakotoja labai įdomiai mąsto apie atmintį. Kiek tai, ką atsimename, yra autentiška, o kiek tie neva autentiški prisiminimai vėliau apauga kitų pasakojimais, kiek vaizduotė keičia prisiminimus. Turbūt ir rašydama šį romaną nemažai galvojote, kaip veikia mūsų atmintis?

Taip, šios mintys mane kamuoja senokai, ypač, kai lyginu savo prisiminimus su kitų šeimos narių pasakojimais. Kartais jie labai skiriasi, o kartais, panašu, daug kartų girdėtas pasakojimas galvoje įsirašo lyg autentiškas prisiminimas. Ta pačia tema įdomiai rašė ir Tara Westover knygoje „Apšviestoji“ – iš jos sėmiausi įkvėpimo nerti į šią temą giliau ir remtis asmenine patirtimi. Tiesa, yra ir atvirkštinis pavojus – sukonstravusi romaną iš savo atsiminimų neišvengiamai tas istorijas pakeičiu: perdedu, atimu, apjungiu, išniekinu. Šitaip tarsi pavagiu iš savęs tikruosius prisiminimus, kurie berašant nublanksta. Tada lieka tik romanas, ir, būna, kad jau pati nebežinau, o kaip iš tikrųjų buvo.

Vaikystės prisiminimai apskritai magiški. Man įdomu, kodėl atmintyje išlieka būtent vieni, o ne kiti, rodos, visiškai atsitiktiniai gyvenimo epizodai? Juos analizuodama pamačiau, kad turbūt dauguma išlikusių prisiminimų žymi stresinius arba gyvenimą keičiančius nutikimus. Gali paties nutikimo ir neprisiminti. Pavyzdžiui, rašydama „Lizos butą“ paskambinau mamai ir klausiu: „Mamyt, prisimenu, kad vieną kartą namuose dužo langas ar indai, visi labai išsigando ir mus mažus vaikus išvijo pas prosenelę į kitą kambarį… Kas ten buvo?“ Šitaip sužinojau apie nutikimą, kai į namus įsiveržė išprievartauta mergina, o paskui ją nusikaltėliai. Nors mano autentiškoje atmintyje tebuvo dūžtantys indai, pasirodo, jie žymėjo itin baisų įvykį. Manau, taip yra su daugybe prisiminimų. Smegenys veikia kaip kompiuteris ir kažin, ar ten kas nutinka atsitiktinai. Dalykai, kurie šauna į galvą, iš tiesų yra kokių nors aplinkybių ar potyrių iššaukti. Gėlės kvapas primena mokykloje mylėto vaikino megztinį, o žiūrėdama į miegamojo sieną prisimenu „Nyla“ podcastą apie politiką ir saugumą, nes būtent jo klausiausi dažydama tą sieną.

Nepriklausomybės pradžios muzika, mados, šukuosenos, automobiliai, interjerai, vitrinos – viskas labai gyva ir puikiai aprašyta romane. O kas pačiai labiausiai įstrigę iš to laiko?

Labiau už detales man įstrigusi to meto pasaulėjauta, kurios negaliu vienu sakiniu apibūdinti. Jausmai, apimdavę kieme, didelio pasaulio ilgesys, į žemę besidaužančio kamuolio aidas daugiabučių kiemuose ir vasarą per atvirą langą kažkieno namuose dzingsintys šaukštai į lėkštes – pietų metas. Mados ir šukuosenos irgi svarbu, bet čia jau antraeilis dalykas, daugiau kaip dekoracijos teatre. Daug kas ir netilpo į romaną, nes nenorėjau užsižaisti detalėmis. Pavyzdžiui, žaidimai įrašinėjant savo balsus į kasetes, pirmieji kompiuteriai su tokiais primityviais žaidimais. Tikiu, kad kiekvienas laikmetis savaip žavus. Man smalsu kaip dabartį atsimins, ką iš jos idealizuos Havajuose augančios mano dukros? 

Ryškiausi romano personažai – moterys. Atrodo, kad svarbiausius reikalus sprendžia ir gyvenimo kasdienybę bei džiaugsmą palaiko moterys. Sąmoningai daugiau dėmesio skyrėte veikėjoms moterims?

Nesąmoningai. Kūryboje sąmoningai mažai ką darau. Romano rašymas man tuo ir įdomus, kad veikėjai, atrodo, veda mane, o ne aš juos. Tik po to pamatau rezultatą. Jei labai nepatinka – perrašau. Dar vėliau kritikai ir analitikai prirašo, ką aš tuo neva norėjau pasakyti. Bet dažna analizė daugiau pasako apie analizuojantį, o ne apie kūrėją.

Kurdama kartais jaučiuosi lyg būčiau tik kažką perduodantis portalas, greičiausiai kokius nors pasąmonės srautus, kuriuos apdirbu taip, kaip realybė apdirbama sapnuose. Tada nustembu, kiek daug metaforų ir simbolių ten atsiranda. Kalbant apie moteris, man atrodo gi taip ir būdavo, ypač kiemų gyvenime, moterys ten buvo daugiau matomos, labiau įsitraukusios į buitį, paskalas, vaikų priežiūrą.

Labai svarbu, kaip „Lizos bute“ pasakojate istoriją: labai gyvai, dinamiškai, su humoru ir ironija. Kaip atradote pasakojimo balsą?

Ačiū, priimu tai kaip didelį komplimentą. Rašau nuoširdžiai ir niekad nebūnu tikra, ar skaitytojas supras mano humorą. Apsidžiaugiu, kai supranta. Šitas gebėjimas, kaip sakė vienas mano neseniai sutiktas šamanas, greičiausiai atsirado iš trauminių patirčių, į kurias vis tiek reikia pažvelgti. Kai labai skauda, tenka arba užsidaryti skausme, arba skausmą paversti asmeniniu pokštu. Išmokusi juoktis iš savęs supratau, kad iš manęs negalės juoktis kiti. Nebent juoksis drauge su manimi. Ir šiaip esu smagaus būdo, optimistė, mane sunku išmušti iš vėžių, humorą sunkiomis akimirkomis atpažįstu kaip vieną kertinių savo stiprybių.

Lietuvoje menas vis labiau atsigręžia į tai, kas vyko tik atkūrus Nepriklausomybę: knygos, parodos, spektakliai. Kaip manote, kodėl? Gal galima sakyti, kad jau užaugo ir savo patirtis apmąsto tų laikų vaikai?

Man dėl to ir liūdna, ir džiugu – toks keistas jausmas. Liūdna, nes atrodys, kad rašydama vaikiausi mados. Jau buvau daugiau nei įpusėjusi „Lizos butą“, kai į rankas pateko romanas „Kai aš buvau malalietka“. Atsiverčiau tą knygą ir išsigandau, nes atrodė labai panašu į tai, ką tuo metu rašiau. Dėl to sąmoningai jos neskaičiau ir vėl atsiverčiau tik jau baigusi pirminį romano rankraštį.

„Lizos butą“ gimdyti pradėjau dar baiginėdama knygą „Pirmąkart mama“. O dabar devyniasdešimtuosius matau jau visur – parodos, knygos, memai internete ir taip toliau. Tačiau tikiu, kad egzistuoja kolektyvinė sąmonė, kurios dėka skirtingiems žmonėms tuo pat metu kyla tos pačios idėjos. Todėl džiaugiuosi, jei man pavyko pajusti tos bendros sąmonės dvelktelėjimą ir bent šiek tiek sustabdyti romane.