Žiūrint naują serialą „Černobylis“, beje, filmuotą Lietuvoje, man kilo daug minčių, bet dvi iš jų rodosi svarbios.
Pirma: matant situaciją, kai politikams rūpi tik savi užpakaliai, o gyventojai tiki, kad vyriausybė jais pasirūpins ir kad viskas kontroliuojama, tačiau visiems be išimties gresia mirtis... Norėčiau guostis, kad toks absurdas įmanomas tik aštuoniasdešimt šeštųjų Sovietų Sąjungoje. Bet ne, beveik identišką padėtį matome dabar: tik ne branduolinė elektrinė liepsnoja, o vis labiau kaista mūsų planeta. Ir, deja, kol kas neturime nei kitos planetos, nei plano B. Čia šiaip menkas lyrinis nukrypimas, ir atsiprašau, jei sugadinau nuotaiką, bet antra šovusi mintis yra būtent apie ją.
Apie nuotaiką. Viena iš geriausių mano draugių neseka žinių, nes ten per daug negatyvo. Ji vengia ir nūdnų filmų, o skaito tik populiariausias savigalbos knygas. „Kam tau svetimas skausmas ir tamsa?“ – klausia ji, ir aš nuoširdžiai suku galvą: kodėl, užuot įsitraukusi į smagią komediją, žiūriu sudėtingus, slogius, opias socialines problemas nagrinėjančius filmus? „Juk filmas turi būti pramoga!“ – tvirtina draugė. Lyg ir pritariu jai, tik pati nežinau, kodėl vietoj pramogos renkuosi mirtį, tamsą ir slogutį. Kai kurie filmai kaip košmarai persekioja mane visą gyvenimą, pavyzdžiui, dokumentinis „The Act of Killing“, kai kurie verčia keisti įpročius, formuoja gyvenimo būdą, kaip dokumentinis „The True Cost“.
Neseniai naktį verkdama skambinau mamai. Ji patarė atsipalaiduoti, pralinksmėti, pažiūrėti „kokį nors gerą filmą“. Taip ir padariau. Įsijungiau meninį filmą apie Kambodžos vaikus, parduotus pedofilams. Vos pusę pažiūrėjus asmeninės bėdos ėmė rodytis menkos, tačiau negalėčiau sakyti, kad nuotaika pakilo. Veikiau subjuro iki visiškos egzistencinės nevilties. Tada nuoširdžiai savęs paklausiau: ar mane masina tamsa ir mirtis? Nejaugi susidūrusi su tokiais dalykais patiriu malonumą? Ne.
Kodėl apskritai mes žiūrime niūrius filmus? Omenyje turiu ne holivudines apokalipses su įspūdingais specialiaisiais efektais, kai patiriamas ypatingas namų jaukumas ir savos sofos patogumas stebint, kaip Džonas ir Steisė, vieninteliai Žemėje likę gyvi, bėga nuo milžiniškos cunamio bangos. Bet stabteli ir paskutinę akimirką dar pagriebia savo Jorkšyro terjerą. Ne. Aš kalbu apie tikrą tamsą, nepatogią, kai vilties labai mažai arba visai jokios. Esu tikra, kad tokius filmus žiūriu ne aš viena.
Atsakymas į galvą šovė, kaip ir sakiau, žiūrint „Černobylį“. Nejučia kas antrą sceną ekrane lyginau su Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio balsai“ ir džiaugiausi, kai dalykai sutapo. Net kai kurios liudininkų frazės visiškai tikslios, nors tariamos britišku akcentu. Tai prarastų žmonių gyvenimo liudijimas, kiekvienas niūraus filmo žiūrovas ar liūdnos knygos skaitytojas tampa liudininku arba tiesiog laikui nepavaldžiu metaforiniu nepažįstamuoju traukinyje, kai kartais norisi viską papasakoti. Šis noras sustiprėja ištikus nelaimei, ypač prieš mirtį, – tuomet žmonės kažkodėl skuba užrašyti paskutines savo akimirkas, papasakoti, kaip viskas buvo.
Nuo šiol šitaip galvosiu apie savo pomėgį žiūrėti sudėtingus, tamsius dalykus ekrane – kad tampu jų skausmo liudininke. Oriai ir grakščiai. Nes beveik visi patyrę siaubą sako tą patį: noriu, kad žmonės sužinotų. Renkuosi žinoti ir prisiimti krislelį svetimo skausmo. Dalai Lama sakė, kad medituojant reikia įsivaizduoti kenčiančius – taip ugdoma atjauta. Gal tamsūs filmai yra savotiška meditacijos forma?