Vakaro skaitiniai: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum III“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelio auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Kristinos Sabaliauskaitės knygai „Silva Rerum III“.
„… juk svarbiausia šiandien – atrodyti, pasirodyti…“ – esamą laiko tarpsnį charakterizavo kunigaikštis Martynas Mikalojus Radvila.
1748-ieji, XVIII amžiaus vidurys, Rokoko laikotarpis. Rinkdama informaciją apie šią knygą, kažkur perskaičiau komentarą: „veidmainiškai užpudruota epocha“.
Labai tiksliai apibūdinta, nes visose srityse uždėtas toks meistriškas grimas, pribertas toks sluoksnis pudros, kad reikia gerokai pašveisti, norint įžiūrėti tikrąjį šios epochos žmonių veidą bei jų ketinimus.
Kūrinio epicentre Petras Antanas Norvaiša – egocentriškas išpuikėlis, vis pabrėžiantis kaip prabangiai, patogiai gyvena ir bet kokį daugiau ar mažiau reikšmingą įvykį auksinais vertinantis kunigaikščio patikėtinis:
„…dvidešimt dvejų vedęs šešiolikmetę Gardino raštininkaitę Placidą Ameliją iš Eismontų, kurią pirmiausia pažino iš skaičių, iš gerų ir tinkamų jos numatomo kraičio skaičių, o tik vėliau – asmeniškai…“.
Pagal Norvaišų genealoginį medį, jis – Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus. Kaip po pirmos dalies antroje, taip ir po antros trečioje visai netikėtai susiklosto buvusių personažų likimai.
Pagiežingoje Petro Antano nuoskaudų tėkmėje paaiškėja, koks siurrealistinis buvo Uršulės Birontienės planas suartinti Joną Izidorių su Ona Kotryna ir kaip jų troškimas gauti tetos palikimą atsiliepė jų vaikams.
Petras Antanas tėvus prisimindavo dažniausiai su pagieža. Taipogi pasipūtėlis Norvaiša nepraleisdavo progos pabrėžti, kaip jis savo jėgomis prasisuko ir esą nejaučia dėkingumo niekam, tik sau pačiam.
Tačiau kaip gyvenime, taip ir knygoje – prasisiekėlių aplinkoje nuoširdumo mažai: broliai jį lankydavo, kai pristigdavo auksinų, žmona užsidėjo ašutinę bausdama save už mirties linkėjimą vyrui, vaikų jis beveik nematė ir atmetus skanius valgius, prabangius drabužius (nors ir kunigaikščio Žuvelės atiduotus) bei kapšelius – Petras Antanas buvo vienišas.
Jo grįžimai iš kelionių visiems sukeldavo daugiau vargo ir abejingo dūsavimo nei džiaugsmo. Tarp kitko, kelionių po LDK aprašymai buvo vienos iš įdomesnių knygos vietų, o kiekvienas grįžimas į Vilnių ne tik jam, bet ir skaitytojui sukeldavo savotiškus fejerverkus viduje.
Dabar net nesusimąstom, kokio dydžio ir galios buvo mūsų Lietuva, kaip buvo valdoma ir kokios intrigos rezgamos. Petras Antanas buvo liudininkas prasidėjusio vidinio irimo, tapo dalyviu Radvilų šeimos dramoje ir iki paskutinės minutės atrodė, kad jis bet kada pakeis palaikomą pusę.
Kunigaikščio Martyno Mikalojaus nuvertimas iš sosto – viena įtempčiausių ir skaudžiausių scenų, vainikavusi Petro Antano Norvaišos atradimus. Kūniški malonumai ir paslaptingoji moteris, tebuvusi keršto įrankis, apvertė jo gyvenimą, tarsi paskatino asmenybės evoliuciją, atvėrė naujas duris, bet nesugebėjo uždaryti senųjų…
Aplodismentai K. Sabaliauskaitei už dar vieną puikią „Silva Rerum“ dalį. Daug kur teko skaityti, kad tai – silpnesnė, nuobodesnė dalis už pirmąsias, tačiau aš nedrįsčiau taip vienareikšmiškai teigti.
Galbūt, jei nebūtų ypatingojo autorės stiliaus, sakinių išraitytų per tris puslapius ir kitų įmantrybių, istorija būtų gana buitiška, tačiau išskirtinumas ir nudažė kūrinį visa spalvų palete.
Visgi reikia pripažinti, kad Petras Antanas kaip personažas nepasižymėjo kažkuo ypatingu, netgi atrodė nuobodokas. Itin trūko veiksmų iš kitų kūrinio dalyvių pusės, kurie buvo pavaizduoti kur kas spalvingiau.
Kaip man magėjo paragauti jų gyvenimų: kunigaikščio Žuvelės, jo žmonos, Placidos Amelijos, Teofilės, o ypač Martyno Mikalojaus Radvilos, kuris be konkurencijos buvo įdomiausia persona – artistas, tam tikra prasme lošėjas ir neabejotinai intrigų kėlėjas. Visi jie buvo ypatingi, istoriškai reikšmingi ir pasikapstyti po jų paslapčių skrynias būtų buvęs vienas malonumas.
Po pirmosios „Silva Rerum“ dalies ėmiau kitaip regėti Vilnių, tačiau po šios… Vaikštant pro kūrinyje atvaizduotą senamiestį vis bandau įsivaizduoti kaip anuomet atrodė Rotušės aikštė, Šv. Ignoto gatvė su garsiosiomis langinėmis, Radvilų rūmai, Pilies gatvė, Žydų kvartalas bei Aušros vartai, kurie pasitikdavo iš kelionių grįžtantį Petrą Antaną Norvaišą.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.