Vakaro skaitiniai: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Kristinos Sabaliauskaitės knygai „Silva Rerum“.
Šis kūrinys mano knygų lentynoje savo eilės laukė bent keletą metų. Rinkdamasi naują skaitalą, dažnai mesdavau žvilgsnį į šia knygą, bet vis jaučiau, kad dar ne…
Kantriai laukiau kažkokio tinkamo momento, o pradėjusi skaityti supratau kodėl. Man reikėjo savyje išgyventi tam tikrą periodą, kad be panikos galėčiau skaityti jautriausius, o tuo pačiu žiauriausius, ten aprašomus dalykus, kurie prasidėjo nuo pat pirmųjų puslapių.
Veiksmas vyko XVII a. Milkantų dvare (Žemaitijoje) ir Vilniuje. Pagrindiniame sūkuryje sukosi Norvaišų šeima: jau pagyvenęs, bet itin įžvalgus ir protingas tėvas Jonas Motiejus, iš pažiūros nuolanki, bet viduje savęs beieškanti motina Elžbieta ir jų dvynukai Kazimieras bei Uršulė.
Kūrinys prasideda nuo dvynių vaikystės ir skaitytojo akyse jiedu auga kol kiekvienas pasuka savo keliu. Dažnai kažkuris iš tėvų mintimis grįžta į prisiminimus, kurie atskleidžia, ką baisaus teko patirti bajorų šeimai, kol saugiai įsikūrė Milkantų dvare, koks kiekvieno iš jų indėlis į namus, šeimos aukuro kurstymą ir kaip toliau vystosi jų santykiai.
Kūrinys nepasižymi greitu veiksmu, kažkokiais neįtikėtinais įvykiais ar stebuklingomis meilės istorijomis. Visas įdomumas slypi gilesniame sluoksnyje, aplinkybėse, krašto istorijoje.
Vaizdus, aplinką bei įvykius autorė aprašė taip kruopščiai, smulkmeniškai ir išraiškingai, kad skaitant akyse išnirdavo tie vaizdiniai ir kisdavo pagal palengva besikeičiančią situaciją.
Man labai patiko, kad kiekvienas skyrius buvo iš skirtingų veikėjų pusės. Jeigu viename skyriuje kyla daugybė klausimų, tai kitame jau galima sulaukti bent dalies atsakymų.
Rašymo stilius taip pat visiškai neeilinis, kaip ir visa knyga: kūrinys be dialogų, be tiesioginių minčių, sakiniai išraityti meistriškai, originaliai vos ne per kelis puslapius, tačiau tas vargino tik pačioje pradžioje, o po to pripratau prie to keisto ištęstumo.
Knygos pabaigoje pasijautė stipriausia įtampa, man pasirodė, kad tik tuomet įvyko kūrinio kulminacija. O po to visi įvykiai buvo tarsi sumesti į bendrą katilą ir staiga baigėsi.
Na, intuicija kužda, kad atomazgos reikės palaukti iki kitos dalies, nes nesitiki, kad taip išliaupsinta K. Sabaliauskaitė užbaigtų šios šeimos istoriją „ilgai ir laimingai…“
Kūrinys neabejotinai turi išliekamąją vertę. Ekspresyvus pasakojimas pasižymi išsamiu, smulkmenišku aprašymu, tarsi menamais dialogais ir mintimis, kurios dažnai būna persmelktos ironija ir humoru.
Nuo pirmo iki paskutinio puslapio jaučiasi kiek daug įdėta darbo į šią knygą, kokia galybė istorinių, kultūrinių žinių bei įvairiausių, iš pažiūros menkų, smulkmenų be kurių „Silva Rerum“ nebūtų tapusi legendine. Manau, šis pasakojimas paliko įspaudą ne tik lietuviškos literatūros padangėje, bet ir kiekvieno ją skaičiusio širdyje.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.