Vakaro skaitiniai: Ugnės Barauskaitės „Vieno žmogaus bohema“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Ugnės Barauskaitės knygai „Vieno žmogaus bohema“.
Šiai knygai aš turėjau pribręsti. Nusipirkau ją ir bandžiau skaityti maždaug prieš metus, bet nesisekė. Erzino minčių šuoliai, neaiški struktūra, puslapiuose man jautėsi chaosas, žodžių bardakas. Nebeskaičiau. Pasidėjau į lentyną ir kuriam laikui pamiršau.
Visai neseniai „Vieno žmogaus bohema” mane ėmė persekiot. Vis galvojau apie ją, galiausiai, išsitraukiau iš tos lentynos ir ėmiau pratintis. Įsivaizduoju. Turbūt juokingai skamba. Na, bet kai pabaigiau lengva romaniūkštį, norėjosi ko nors rimtesnio, svaresnio, knygos verčiančios pamąstyti, paieškoti prasmių tarp eilučių… Facebook’o profilyje užklausiau Skaitytojų, kurią knygą rinktis: „Stasys Šaltoka: vieneri metai” ar „Vieno žmogaus bohema”. Pastaroji triuškinančiai paėmė viršų. Ženklas? Tikėčiau.
Ugnė Barauskaitė (g. 1975 m.) – rašytoja, prozininkė bei radijo laidų vedėja iš Kauno. VDU rašytoja studijavo meno istoriją. Baigusi studijas įsidarbino žurnaliste jaunimo savaitraštyje, vėliau dirbo televizijoje, laidų redaktore. Tai jau trečioji autorės knyga, kurios skaitytojai laukė dešimtmetį. Literatūrinius dienoraščius rašytoja rašo nuolatos, o kai prisikaupia daug tekstų ir išaiškėja bendra idėja, imasi knygos.
„Vieno žmogaus bohema” – sarkastiškas pasakojimas apie viską, apie išorinį ir vidinį gyvenimą, prisitaikymą, išgyvenimą įvairiomis sąlygomis bei laikmačiais. Kūrinyje atskleidžiamas požiūris į moterišką draugystę (užnugarį), į laikmetį prieš Lietuvos nepriklausomybę ir tapus savarankiškiems, taip pat vaizdingai perteikiama kelionių po Libaną, Siriją, Turkiją patirtis. Autorė itin taikliai apibrėžė įvairių kultūrų skirtumus, ypatumus, jų tradicijas. Atvirai pasakojo apie vaikystę, išpažino sopulius, potraukį alkoholiui ir, žinoma, apie vyrus…
„Visada maniau, kad nesu mazochistė – greičiau jau sadistė. Bet vienintelis žmogus, kurį išdrįsdavau kankinti, buvau aš pati.”
Apie knygos turinį neįmanoma papasakoti išsamiai. Kūrinys neturi vientiso siužeto bei veiksmų linijos. Tai tarsi dienoraščio ištraukos nuo vaikystės iki dabartinių laikų. Rašymo stilius neįprastas ir reikia prie jo pratintis, o paskui nebeįmanoma paleisti knygos iš rankų. Mane itin sužavėjo stiprios ir spalvingo metaforos, norėčiau cituoti ir cituoti Ugnę Barauskaitę:
„Žodžiai vėjyje supasi, mažais segtukėliais prie virvių pripančioti, liūdnai maskatuojas po dangų, tiesias nuo medžio prie medžio. Lyja jau visą savaitę, niekaip nedžiūsta – o juk norėčiau į krepšį, į stalčių sukrauti sausus!”
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.