Vakaro skaitiniai: Undinės Radzevičiūtės „Strekaza“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Undinės Radzevičiūtės knygai „Strekaza“.
Prozininkė Undinė Radzevičiūtė (g. 1967) baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dešimt metų dirbo kūrybos direktore tarptautinėse reklamos agentūrose. Autorės kūrinių versta į anglų, estų, italų, rusų kalbas.
Pradėjau apžvalgą nuo autorės pristatymo todėl, kad, pirmiausiai, girdėjau bei skaičiau daugybę ją liaupsinančių atsiliepimų, o tik paskui po jos kūriniais prisiskaičiau daugybę gerų komentarų. Įsigijau tris knygas ir pradėjau nuo seniausiai išleistos.
Romanas “Strekaza” pirmą kartą buvo išleistas 2003 metais ir įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Leidėjai teigia, kad tuo metu knyga tapo kultine.
Išvertus iš rusų kalbos (skaitantiems šią knygą neprošal mokėt šia kalbą, nes daug frazių ir rusiškų žodžių), Strekaza reiškia laumžirgis. Būtent šių vabzdžių imitacijomis išpuoštas romano viršelis. Iš tikrųjų, pilnas knygos pavadinimas yra “Strekaza ble”, bet buvo didelė tikimybė, kad kalbos komisija nepritars tokiam pavadinimui ir jis tapo tiesiog „Strekaza“.
„Ši knyga skirta ne moterims. Ir moterys niekada jos nesupras. (Išdidžiai galiu neapkabinti šios frazės kabutėmis, nes pati prieš keletą metų ją parašiau.) Nenorėčiau, kad mano knygą skaitytų žmonės, pasiryžę dėl kitų gerovės paaukoti savo asmeninius interesus ir turintys didingų tikslų. Taip pat knyga nėra skirta darbininkų klasei. Aš jai nerašau.” – U.Radzevičiūtė
Oficialiai “Strekaza” vadinamas juodojo liūdesio ir juodojo humoro romanu. Jame visas veiksmas pasakojamas pirmuoju asmeniu, kūrinys sudarytas iš 101 trupučio epizodo. Pradžioje jie atrodo, kaip atskiros gyvenimo detalės, bet eigoje susilieja į vientisą pasakojimą. Veikėja lankosi pas psichiatrą ir gydosi mizantropiją. Mizantropija laikoma neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis, jų šalinimasis. Mizantropai gali palaikyti santykius tik su kai kuriais, pavieniais asmenimis. Nors knygos veikėja žmones vertina ciniškai, tačiau su kaimynais bendrauja įprastai – nedaugžodžiauja, bet ir nelaksto nuo jų. Ir netgi gatvėje užkalbinta nepažįstamųjų, ji ką nors atkerta. Artimiau susibendrauja su kaimynu Toporovu, slaugo, kai jis suserga ir padeda jam iki paskutinės akimirkos.
Asmeniškai manęs, ši knyga nesužavėjo. Man patiko atrasti dar vieną naują stilių, patiko, kad ją galima perskaityti labai greitai ir nėra tuščiažodžiavimo. Taip pat šypseną išspaudė kai kurie dialogai, pokalbiai telefonu su mama. Slėgė niūri atmosfera, nuotaikų kaita, itin keistai besirutuliojančios mintys. Dažnai tekdavo vis grįžti ir iš naujo perskaityti epizodą. Sunkiai supratau šį kūrinį. Gal aš dar nepribrendau jam, o gal dėl to, kad aš moteris.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.