Vakaro skaitiniai: Vaivos Rykšaitės „Viena Indijoje“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikų auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Vaivos Rykšaitės knygai „Viena Indijoje“.
“Energija telkiasi ten, kur telkiasi protas…”
Vaivos Rykštaitės rašymo stilius primena mano labai mėgstamos rašytojos Santos Montefiore, tad su pasimėgavimu ėmiausi „Viena Indijoje“.
Tai – jau antroji mano skaityta šios autorės knyga, tiesa, nėra nauja, išleista prieš trejus metus, tačiau ji tokia pat žavinga kaip ir „Trisdešimt“.
Nors negaliu pakęsti elektroninių knygų (jomis naudojuosi iš bėdos: nėra kada laukti kol atsiųs, knygynuose neberandama ir dar pliusas tame, kad jas galima skaityti tamsoje migdant vaikus), nors puslapių nemažai (357 psl.), ir nors Indija nėra mano svajonių šalis, bet ši egzotinė kelioninių įspūdžių knyga skaitėsi greitai ir nesunkiai.
Taip pat autorės Facebook profilyje galima pažiūrėti „Viena Indijoje” nuotraukų albumą, kuriame tarsi atgyja knygos puslapiai.
Kūrinys sudėtas iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmoji dalis skaidoma pagal patirtį: turistė, avantiūristė ir romantikė. Tiesa, meilės istorijų čia nerasta. Tikėjausi nors menkutės intrigėlės, bet… Vaiva visąlaik nuo kažko bėgo, slėpėsi ir retais momentais tai atsispindėjo pasakojime – buvo galima įtarti, kad gydėsi nelaimingos meilės žaizdas.
Taigi, grįžtant prie pasakojimo dalių, kiekvienoje jų jautėsi kaip kaskart vėl atvykus/grįžus į Indiją kinta keliautojos vidinė būsena. Pradžioje Vaiva turistauja, baisisi netvarka ir nešvara, į daugybę dalykų žiūri pro cinizmo prizmę, paskui leidžiasi į neįtikėtinas avantiūras, aplanko vietas kuriose lietuviai dar nebuvo įžengę, išsamiai tyrinėja jogą bei jos rūšis, domisi ir bando įvairiausias praktikas, lanko šventyklas ir sutinka keisčiausių pakeleivių.
„Pasitrankiusi po šalį kaip žiopla turistė, avantiūristė ar akla romantikė, pagaliau čia atvažiavau tiesiog būti. Mažiausiai pusmetį. Ir pažiūrėti, kas bus?“ – visi jos nuotykiai aprašyti šioje knygoje yra „pažiūrėsiu, kas bus“.
Kartais papuldavo į tokias situacijas, kur, atrodė, gyva kailio neišneš, net skaitant gniaužė kvapą, o ji gražiausiai išsikapanodavo. Tuomet mintis vijo mintį, kad čia tai jau tikrai išgalvota. Bet… Viskas yra tiesa. Pabaigoje autorė prisipažįsta davusi sau žodį – nemeluoti.
Antroji knygos dalis – jau kitas etapas. Jame keliautojai viskas žinoma, viskas pažįstama, jaučiasi ramesnė, pasakojimas išlaisvėjęs, natūraliai linksmas, beveik nebelikę to cinizmo, atrodo kaip tikra Indijos profesionalė.
Kūrinio siužetą idealiausiai apibūdina pačios autorės žodžiai: „Ši knyga pasakoja Indiją, taip pasakoja – ne kaip istoriją, ne kaip kelionę – kaip moterį, įsivyniojusią į nesuskaičiuojamą daugybę spalvotų sarių…“
Knygoje išreikšta unikali patirtis, neįkainojami įspūdžiai ir, kaip minėjau, nors nesu iš tų žmonių, kurie trokšta nukeliauti į Indiją, tačiau buvo nepaprastai įdomu susipažinti su tenykščiais papročiais, ceremonijomis ir jų reikšmėmis.
Vaiva itin skrupulingai aprašė kiekvieną matytą kraštovaizdį, žmogų, patiekalą. Ji pažino Indiją nuo šiukšlyno iki prabangios kasdienybės ir viskuo pasidalino su skaitytojais.
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.