Valanda laisvės: Ispanijoje Jurgos Baltrukonytės pasivaikščiojimą su dukra lydėjo stebuklai

Skirtingai nuo kitų pasaulio šalių, karantiną kovo 14 dieną įvedusi Ispanijos valdžia neleido žmonėms eiti pasivaikščioti, bėgioti ar važinėtis dviračiais, o namus gyventojai palikti galėjo tik ypatingais atvejais. Šalies ministras Pedro Sanchezas neseniai pareiškė, kad nuo sekmadienio, balandžio 26 dienos, žmonėms bus leista išeiti į lauką pasimankštinti ar pasivaikščioti.

Ispanijoje su dukra Paula ir vyru, fotografu Algiu Kriščiūnu šiuo metu gyvenanti „HAPPY 356“ žurnalo redaktorė, žurnalistė Jurga Baltrukonytė sako, kad nors iki gegužės 11 dienos čia įvesta ypatingoji padėtis, trumpas išėjimas į lauką daugumai žmonių prilygo pulso apčiuopimui nuo karantino susitngusiuose pasauliuose.

Pirmą valandą po ilgo laiko ir Jurga su dukra praleido vaikštinėdamos.

„Labiausiai pasiilgau gyvo bendravimo su žmonėmis, tikrų istorijų, papasakotų man gatvėje – juk taip mėgstu užkalbinti, bendrauti – ir vandenyno, vakar slapta įkišau ranką, labai šiltas vanduo. Anksčiau kas rytą jame maudėmės, dabar maudomės po šaltu dušu, sumontavo Algis tokį įrenginį. O šiandien, antrą vaikų išėjimo į laisvę valandą, jau apsipykom su Algiu, kuris ves Paulą. Na aš vakar vedžiau, tai nusileidau, šiandien likau namie“, – pasakoja Jurga.

Kūrėja su Žmonės.lt dalijasi atviru laišku, kupinu įspūdžių ir pirmų kartų „iš naujo“.

Idiliško vaizdelio užkulisiai

Vakar pamačiau stebuklą – berniukas su tėčiu žaidė futbolą.

Vakar diena visoje Ispanijoje, o ir mūsų saloje prasidėjo neįprastai, ta iki šiol viešpatavusi spengianti tyla gatvėse buvo suardyta, jau anksti ryte iš namų tyliai ir atsargiai dairydamosi, tarsi eidamos plėšti banko, išėjo mamos su vežimėliais, tėvai už rankų vedėsi jau vaikštančius mažylius, tie triukšmavo labai negarsiai, tarsi pamiršę kalbėti, o galintys važiuoti riedėjo su dviračiais ar paspirtukais taip pavyzdingai, lyg būtų laikę egzaminą vairuotojo teisėms gauti.

Tie vaikai atrodė kaip sapnas mūsų tarsi išmirusiame Fuerteventūros miestelyje. Vakar jiems pirmą kartą po 42 dienų ypatingosios padėties buvo leista išeiti iš namų. Taisyklės ir baudos labai griežtos – vienas vaikas – vienas suaugęs. Nutolti nuo namų galima ne toliau nei 1 km. Vyresniems nei 14 metų paaugliams išeiti vis dar draudžiama. Baudos nuo 600 Eur.

Mūsų kaimynų šeima su keturiais vaikais gyvena bute be balkono, pas juos tik 2 langai, visą karantino laiką vaikai net nebuvo priėję prie durų. Visada girdėdavau jų žaidimus ir juoką, kartais jis neleisdavo vakarais užmigti, bet pamažu, karantinui tęsiantis, kaimynų linksmybės tilo ir blyško it spalvos sename piešinyje, man jų ėmė trūkti ir aš nežinau, kodėl tie vaikai juokėsi dešimt, gal net šimtą kartų mažiau nei įprastai.

Gatvėse vaikų veidai išbalę ir rimti, Paula nenorėjo nusiimti kaukės net dykynėje, žmones apibėgdavo toli toli ratu. Nepanašu, kad čia greitai grįš mada bučiuotis du kartus. Bet dzin tie bučiniai, gal ims visi lankstytis kaip Japonijoje, bet jei dings visi draugų vakarėliai ir vaikai bendraus tik per kompiuterį, o tikrų draugų sąvoka, pas kuriuos gali užeiti bet kada, net liks nepažinta.Ar draugai dar vaikščios susikibę už rankų, ar verks vieni kitiems ant peties?
– O ar saugu liesti akmenį? – klausia Paula.

– Kad turėčiau darbą, – sako Juan, to spardančio kamuolį berniuko tėtis. – Ar bent viltį, kad jį turėsiu už kelių mėnesių. Jis, kaip ir daugybė salos gyventojų, dirbo turizmo sektoriuje.

Dabar viešbučiuose vietoj žmonių šurmulio girdisi kalnų ožkų bliovimas, kai kurie raguoti padarai užėmė gražiausias pieveles ir sultingiausius viešbučių sodus. Paradoksas, kad salos, bene mažiausiai nukentėjusios nuo viruso, labiausiai nukentės nuo ekonomikos nuosmukio. Fuerteventūroje iš viso registruota 44 susirgimai, tik du žmonės šiuo metu guli ligoninėje, nėra nė vieno mirusio.

Tas idiliškas vaizdelis, kai tėvai žais futbolą su vaikais ar statys pilis smėlyje, jei jis kartosis diena iš dienos, o pagal prognozes – ne trumpiau nei metus, reikš, kad tų vaikų tėvai vis dar neturi ir ilgai neturės darbo, nes sala yra visiškai priklausoma nuo turizmo, bet koks kitas darbas čia yra retenybė ir greičiau išimtis.

– Bet nepaisant to, kad mūsų šalis ir šeimos išgyvename ne pačius geriausius laikus, džiaugiuosi būdamas su sūnumi. Nelaimės fone išryškėjo mūsų paprastos kasdieniškos laimės, – sako Juan.

Ir mes su Paula ištyrinėjome kiekvieną vandenyno balą, prie kurios buvo legalu prieiti, ir ten radome žuvų, krevečių, net mažą jūros žvaigždę. Kurias matėme tarsi pirmą kartą gyvenime.