Valda Bičkutė ir Giedrius Jurkonis: „Nuo kada skaičiuojame savo draugystės laiką? Visada nuo dabar“

Susitikote filmuojant pirmą serialo „Pavogta laimė“ sezoną. Išeitų, kad pažįstami esate jau beveik dveji metai!

Giedrius: Nežinau, kiek metų. Tik žinau, kad tai buvo spalio mėnuo...
Valda: Mes nieko neafišavome, nes nėra didelio noro svetimų įsileisti į asmeninį gyvenimą. Viešas žmogus tampi dėl profesinių dalykų, todėl jie ir turi būti viešinami. O tada tiesiog dirbome, filmavome... aikštelėje – daugybė žmonių... ir žaibai tikrai nesitrankė... Mūsų draugystės procesas – ne staigus, o ilgas, peraugantis iš vieno lygio į kitą. Nuo kada skaičiuojame savo draugystės laiką? Nuo dabar. Visada nuo dabar.

Na, bet kuris kurį pirmą kartą pakvietė kavos, atsekti galima...

Valda: O kuris kavos gėrimo kartas turėtų būti laikomas tuo pirmuoju?.. Juk tarp filmavimų kava ir arbata geriama nuolat, negalvojant, kas kam pasiūlė. Tik kažkodėl taip sutampa, kad tą kavą ar arbatą geri atsisėdęs arčiau vieno žmogaus. Kalbiesi, bendrauji su juo vienu daugiau... Negi siūlote techniškai išnagrinėti tokį sudėtingą procesą (juokiasi)? Natūralu, kad simpatija atsiranda vienam žmogui. O kodėl ir kada – Dievulio reikėtų paklausti.

Gal klystu, bet aktorės žvaigždės į operatorius labai nesižvalgo. Svarbesni yra prodiuseriai, režisieriai...

Valda: Neslėpsiu, būna filmavimų, kai net nepastebi žmonių anapus kameros. Bet čia kalba ne apie žvaigždiškumą: skirstyti žmones pagal profesijas man atrodo absurdiška. Tiesiog natūralu, kad daugiausia klausaisi režisieriaus, bendrauji su kolegomis aktoriais. Kita vertus, operatoriai man visada atrodė labai vyriški, stiprūs, kai nešioja visą tą savo techniką, geležis...
Giedrius: Pagal pareigybes operatorius net negali šnekėtis su aktoriais. Viskas turėtų vykti per režisierių ir režisieriaus asistentą. Kad neblaškytų dėmesio. Bet Lietuvoje šių taisyklių niekas nepaiso: filmavimų mašina sukasi labai greitai, nuolat trūksta laiko, todėl paprasčiau ką nors pasakyti tiesiai, o ne per asistentus.
Valda: Aš Giedriaus irgi klausiau, koks tas pirmas jo įspūdis apie mane buvo. Pasirodo, pagalvojo: „Hmm, gerai dirba kadre.“ O mano pirmas įspūdis apie jį: „Jaunas labai...“ Bet iškart įsidėmėjau akis. Esu jam net sakiusi: „Kai žiūri į mane, tavo akys šviečia ne menkiau nei prožektoriai filmavimo aikštelėje.“ Iki šiol jo akys man šviečia ypatingai.

Valda, tuo pat metu intensyviai filmavotės Rusijos kine, vaidinote teatre Maskvoje. Ar čia atvažiavusi dalijotės rusiško kino ir serialų pramonėje sukaupta patirtimi?

Taip, tada „Pavogtos laimės“ filmavimus derinau dar su keturiomis juostomis Rusijoje. Aišku, kalbėdavomės: ne tik Giedrius, daug žmonių aikštelėje klausinėdavo, kaip ten, kaip čia... Lyginome biudžetus, galimybes, apimtis. Režisierius Mantas Verbiejus, Giedrius ir aš buvome tie, kurie daugiausia kalbėdavosi apie kiną.

Praėjo mėnuo, du, trys, kai pokalbius vien apie kiną pakeitė intymesni žvilgsniai?

Valda: Daug to laiko praėjo... Jis vis dar tebeina. Ir duok Dieve, kad tas pažinimo laikas tęstųsi visą gyvenimą. Kad visą laiką būtų taip pat įdomu. Santykiai niekada nėra rezultatas. Tai – amžinas procesas.
Giedrius: Būtent. Jeigu jau jautiesi pažinęs iki galo, tada ir santykiams – galas.
Valda: Mes abu – ganėtinai komplikuoti. Sudėtingi... Nesame iš tų, kurie strimgalviais puola...
Giedrius: Todėl ir nėra tikslios dienos, kai vienas kitam pasakėme: „Nuo šiandien draugaujame.“ Juk dabar kaip trečioje klasėje mergaitės nepaklausi: „Ar draugausi su manimi?“

Taip, trečioje klasėje buvo lengviau...

Valda: Lengviau susidraugauti, lengviau ir išsiskirti. Atsimenu, trečioje klasėje išgyvenau ne tokias jau ir menkas jausmų dramas... Tačiau ir dabar jausmai nepavaldūs protui. Na, kodėl norisi atsisėsti arčiau būtent to žmogaus? Kodėl tos akys šviečia ryškiau?.. Gyvenimas juk toks platus, galimybių daugybė, o į širdį krinta kažkodėl tik tas vienas žmogus.

Kaip susigyvenate su vienas kito praeitimi, ankstesnėmis patirtimis? Juk trečioje klasėje lengviau dar ir dėl to, kad nėra praeities.

Giedrius: Ten viskas kaip tik dramatiškiau: praėjusią pamoką nusiunčiau raštelį ir negavau jokio atsakymo... vakar tampiau už kasų vienai, o šiandien jau – kitai... Normalu, kad visi turi savo praeitį.
Valda: Vienas kito praeities mes su Giedriumi neneigiame, bet ir nematome reikalo po ją kapstytis. Tiesiog ją gerbiame. Vakar buvo vakar. Šiandien yra šiandien. Rytoj bus rytoj. Gyvename nuo dabar ir – taškas. Galų gale nesame buvę nei ištekėję, nei vedę. Vaikų neturime. Palankios sąlygos būti kartu... Tiesa, su amžiumi sunkiau kurti santykius, nes daraisi savarankiškesnis, sunkiau susitaikai su kito savybėmis, įvertini, kad būnant vienam lengviau tvarkytis... Bet visgi žmogus nesutvertas būti vienas. Mes norime komunikuoti, dalytis, mylėti, būti mylimi... – tokia žmogaus prigimtis.

Gal turite planų kartu dirbti?

Valda: Šiuo metu – ne. Su Giedriumi mes kartu dirbome tik pirmą „Pavogtos laimės“ filmavimo sezoną. Man, aišku, norėtųsi... Nes Giedriaus buvimas aikštelėje mane įkvepia.
Giedrius: Na, viskas priklauso nuo projekto, kuriame reikėtų dirbti.

Tikėjausi, kaip aistringas įsimylėjėlis sušuksite: „Taip, aš noriu filmuoti tik Valdą...“

Valda: Kad mes – blaivaus proto žmonės (juokiasi). Juo labiau kad Giedrius daugiau dirba prie reklamos. O aš visai netrokštu filmuotis ar fotografuotis reklamose.
Giedrius: Esu baigęs fotografijos mokslus ir bebaigiąs operatoriaus meistriškumo studijas. Išbandžiau jėgas televizijoje, tačiau tai – mašina su visai nedaug kūrybos. Į vienkartinį produktą daug laiko, pinigų ir pastangų net ir neinvestuojama. O man norėtųsi daryti ką nors vertingesnio – kurti filmus, dokumentiką. Bet kol kas tenka gyventi iš reklamų.
Valda: Čia ir didžiausia mūsų, kinošnikų, bėda – trūksta darbo pagal profesiją. Jeigu per kino apdovanojimų ceremoniją paskelbiama, kad nominuojami visi trys šiemet sukurti filmai, tai daug pasako... O mes, nesakyk, Giedriau, kartu padirbame: pavyzdžiui, pasifotografuojame. Man kartais atrankoms reikia nuotraukų ar šiaip pajūry gera nuotaika... Giedrius mielai į rankas ima fotoaparatą, o aš mėgstu fotografuotis.

Nesu tokia moteris, kuri pati vyrui pasiūlytų gyventi kartu, tuoktis ar panašiai. Tai šimtu procentų turi būti vyro iniciatyva.

Ko vienas iš kito jau išmokote?

Valda: Mane kaskart sužavi Giedriaus išmintis: jis vienu sakiniu, keliais žodžiais sugeba įvardyti situaciją be galo teisingai, taikliai. Jeigu man kada reikės priimti sprendimą, galėsiu drąsiai klausti jo patarimo ir juo pasitikėti.
Giedrius: Radau daugybę dalykų, kurie žavėjo ir žavi. Pavyzdžiui, lengvumas. Ji moka atskirti tai, kas nesvarbu, ir to nesureikšminti.
Valda: Aišku, daug kalbamės, bandome išsiaiškinti charakterių skirtumus. Nebe trečioje klasėje esame, todėl suprantame, kad viskas turi teisę egzistuoti. Ir kad du žmonės į tą patį dalyką gali žiūrėti skirtingai. Aš gal emocionalesnė – papurkštauju, papurkštauju... O Giedrius vyriškai suvaldo situaciją: vienu šiltos rankos judesiu nuramina mano bangas. Žinote, net pyktis ir aiškintis yra smagu, nes aiškiniesi su tuo žmogumi, su kuriuo nori tai daryti. Kaip vienoje dainoje pasakyta: tiesiog esi šalia ir jauti, kad gyveni. Viskas tau paprasta, lengva, gera...

Kas judu stabdo nuo sprendimo apsigyventi kartu?

Valda: Aš tikrai nesu tokia moteris, kuri pati vyrui pasiūlytų gyventi kartu, tuoktis ar panašiai. Tai šimtu procentų turi būti vyro iniciatyva. Moters reikalas yra būti ramiai, atsipalaidavusiai ir mėgautis gyvenimu, o vyro – priimti svarbius sprendimus, būti iniciatyviam. Taip – gamtos sutverta, todėl man patinka būti moterimi.
Giedrius: Galbūt moterys ir daro didžiausią klaidą, kai imasi veiksmo, prisiima vyro atsakomybę.
Valda: Nesu kovotoja, teku pasroviui. Ir kur jau ištekėsiu, ten (juokiasi). Įsiklausykite: vyras veda, moteris – teka. Man nepatinka pasaulis, kur moteris turi laikyti visus namų kampus. Mano pasaulis – ne toks. Norisi būti tiesiog moterimi – būti čia ir dabar, skleisti ramybę, šilumą ir gėrį būsimai šeimai. Nemėgstu reguliuoti ir imtis vyro pareigų.

Gal jau galvojate apie šeimą, vaikus?

Valda: Maždaug prieš metus yra buvęs vienas mūsų pokalbis. Dar iš tų draugiškų... Apie tai, kas man ir jam yra didžiausios vertybės. Giedrius tada nedvejodamas atsakė, kad jam tai yra šeima. Pakeitė nuomonę ar ne, nežinau, nes daugiau to nebeklausiau. O aš tada atsakiau, kad man svarbiausia – savirealizacija. Man visą laiką atrodė: jeigu nesijaučiu tvirtai ir gerai dėl to, ką noriu daryti, visa kita man irgi kels susierzinimą, kad nepajėgsiu būti laiminga. Norėsiu pabėgti, nes trūks erdvės, savo pasaulio... Neslėpsiu, mano nuomonė pamažu keičiasi... Gal laikas daro savo, gal tada tiesiog nebuvo reikiamo žmogaus šalia. Tokio, su kuriuo jausčiausi moterimi, saugi...
Giedrius: Kai žmonės sueina į krūvą, simpatizuoja, myli – viskas ne šiaip sau. Aišku, kad jie galvoja apie galimą šeimą. Mintyse tai tikrai yra.
Valda: Galų gale mes tikrai nesame iš tų lengvabūdžių, kurie susitikinėja su bet kuo. Bet tokie dalykai kaip šeima – Aukščiausiojo rankose. Negaliu prisiimti tiek galios, kad planuočiau tokius dalykus. Jie bus arba nebus.

Sau širdyje jau esate pasakę tą aiškų, griežtą „Taip“?

Valda: Prieš visą Lietuvą tų griežtų „Taip“ geriau nesakyti. Paskui, jeigu kas pasikeistų, visi prikaišiotų... Primygtinai pabrėžiame, kad niekas niekur neskuba.
Giedrius: Bet juk viskas, ką dabar šnekėjome, ir yra tas „Taip“. Sakykime, kad visi ligos simptomai yra akivaizdūs...