Valda Bičkutė pristato savo mylimąjį: „Pažįstami jau 20 metų“

Pažįstami tiek laiko ir tik dabar tapote pora?

Valda: Man buvo septyniolika, Mindaugui turbūt dvidešimt vieni, kai susipažinome. Jis jau tada buvo poetas. Paskui daug metų buvome tiesiog geri draugai. Pora ir negalėjome būti, nes Mindaugas buvo mano pirmosios meilės geriausias draugas. Tiesa, pirmos meilės baigėsi, o bičiulystė liko. Mindaugas tuo metu gyveno Klaipėdoje – nuvažiavusi į Klaipėdą visada jį susirasdavau, pakviesdavau kavos. Jis, atvažiavęs į Vilnių, irgi visada paskambindavo.

Mindaugas: O pastaruoju metu mes buvome ne tik draugai, bet beveik kolegos – bendri projektai, vaidinimai, koncertai.

Valda: sumąsčiau statyti spektaklį. Turėjo vaidinti dvi moterys ir du vyrai. Sutariau su aktoriais Virginija Kochanskyte ir Jokūbu Bareikiu. O kokį vyrą dar pakviesti? Juk poeziją ne kiekvienas gali skaityti, turi būti tam tikras asmenybės tipas, turi mėgti poeziją. „Na kas galėtų būti tas trūkstamas vyras?“ – vis sukau galą. Staiga nušvito: taigi mano bičiulis poetas! Juo labiau kad scena jam nesvetima, jis turi savo solinių koncertų. Taip atsirado spektaklis „Pasikalbėk su manimi eilėmis“. Nieko panašaus Lietuvoje nėra – labai daug metų svajojau apie tokį spektaklį, nes man rūpėjo, kaip šiandien reikėtų skaityti poeziją. Juk toks grožis! O nuo scenos ji beveik nebeskamba. Be to, praėjo tie laikai, kai aktorius tiesiog skaito poeziją ir visi jo klausosi. Niekam nebereikia tokio formato – pasaulis per daug skubus, per daug kitoks. Kartą viena Rygos režisierė papasakojo apie savo spektaklį – keturi aktoriai, kiekvienas iš jų galvoje turi apie 50–60 eilėraščių ir improvizuoja scenoje – kuria dialogus arba sako monologą. Situacija čia ir dabar – keturi žmonės scenoje kalbasi tik eilėmis. Man taip patiko ši idėja: gyva, dinamiška, įdomi!

Mindaugas: Turbūt nuo kokių 1945 metų įsivaizdavimas apie šiuolaikinę poeziją yra labai klaidingas. Manoma, kad ji – nuobodi, nesuprantama. Jai net mokykloje skiriama per mažai dėmesio. O šiuolaikinė poezija yra labai įvairi, atraktyvi, su pulsu, su aktualija, su humoru, su ekspresija. Klasika yra klasika – niekas jos neneigia ir neišsižada. Bet šito laiko pajautimo, šių dienų ritmo ir nervo klasikoje nerasite. Apie ką yra šiuolaikinė poezija? Lygiai apie tuos pačius dalykus kaip prieš šimtą ar tūkstantį metų. Skiriasi tik išraiškos priemonės: Maironis nebuvo įvaldęs nonsenso poetikos, nes tuo metu Lietuvoje ji dar nebuvo sukurta. Poezija kaip ekspresija, kaip istorija, kaip anekdotas, kaip erotika, kaip seksas ir smurtas, kaip juodas ir baltas humoras su absurdo elementais – visa tai yra šiuolaikinės poezijos formos.

Valda: Man smagiausia, kad atėję į spektaklį žmonės paskui negali atsistebėti, kad poezijos klausytis gali būti taip linksma. Sukuriame poezijos šėlsmą scenoje. Nusistatom žadintuvą – taip ir pasakom žiūrovams, kad kalbėsimės eilėmis tol, kol nuskambės žadintuvas. Ir nė vienas iš mūsų nežino, kada koks tekstas nuskambės, kas tiks, kas atlieps kitam aktoriui. Svarbiausias darbas – galvoje turėti daug eilių.

Suprantu, kad poezija dabar yra itin dažna jūsų pokalbių tema?

Mindaugas: Nuolatinė net, sakyčiau (juokiasi).

Valda: Namie knygų pridygo visuose kampuose, ant visų palangių, stalų. Žinoma, dominuoja poezija.

Mindaugas: Na, o kokią knygą tu gali skaityti dešimt kartų? Tik poeziją. Perskaityti prozos kūrinį užtenka karto, gal dviejų, o poezijos knygą gali atsiversti nuolatos, šimtus kartų.

Dirbate kartu nuo pernai pavasario. O kada jausmas spragtelėjo širdyse?

Mindaugas: Jau buvo vėlyvas ruduo, beveik žiema. Beje, labai tiksliai žinome datą.

Valda: Nes viskas apsivertė aukštyn kojom per dvi dienas! Tiesa, Mindaugas dar kiek anksčiau buvo užsiminęs apie savo jausmus. Man tai buvo visiškai netikėta, todėl kone anekdotinė situacija išėjo: geras draugas pirmą kartą atsiunčia žinutę su širdute, o tu rašai jam – „Gal tu išgėręs?“ Nuo to laiko praėjo dar pora mėnesių, kol atėjo tokia diena, kai tiesiog nebeišsiskyrėme.

Kas staiga įvyksta, kad draugai vienas į kitą ima žiūrėti nebe kaip į draugus?

Valda: Mano požiūrį pakeitė Mindaugo žvilgsnis į mane – kaip vyro į moterį. Tada ir aš netikėtai tarsi visai kitą žmogų pamačiau. Dar tas virpulys, kai staiga nebesupranti, ar čia tas pats žmogus, ar kitas?.. Nebesupranti, kas su tavimi darosi, kad staiga pradėjai kuklintis ir net akių nedrįsti pakelti...

Mindaugas: Manyje tie jausmai gal ir labai seniai brendo, bet aš turėjau šeimą ir tikrai negalėjau sau daug ko leisti. O kai jau buvau pasiruošęs skirtis, tada išdrįsau prabilti apie savo jausmus Valdai.

Valda: Jei rimtai, tai viską nulėmė oras. Aš turėjau važiuoti į Panevėžį, į spektaklį, o iš ten – į Telšius. Panevėžio truputį bijau, nes prieš kelerius metus man ten buvo įvykusi rimta avarija. Ir dar lyg tyčia prieš pat kelionę baisi pūga užėjo, žemė su dangumi maišėsi... „Aš tavęs vienos neišleisiu. Matau, kad akys stulpu jau... Aš vairuosiu į Panevėžį“, – pareiškė Mindaugas. Po spektaklio nuvažiavome į Telšius, tiesiai pas mano tėvus. Nuo tos dienos ir nebesiskyrėme. Jei ne tas oras, nežinia, kiek dar būtume mąstę, nesiryžę... Kai Mindaugas prabilo apie savo jausmus ir pradėjo elgtis taip, kaip elgiasi vyras su moterimi, manyje viskas irgi persimainė ir atsiliepė į jo jausmą. Pabudo moters žvilgsnis į jį, kaip į vyrą, o nebe draugą. Aktorė ir poetas – kas gali būti gražiau?

Įsivaizduoju, pamiltų poetas paprastą merginą – kiek romantiškų eilių galėtų jai pričiulbėti... O Valda pati gali kalbėti eilėmis. Kokia gi jūsų romantika?

Mindaugas: Aš labai retai skaitau romantiškus eilėraščius.

Valda: Na, nesakyk... Visada naujiems pažįstamiems girdavausi, kad turiu bičiulį poetą, kuris parašė patį gražiausią ir patį trumpiausią meilės eilėraštį. Jis vadinasi:

MYLINTI BITĖ

Tik tau

tau vienam

įgelčiau ir

mirčiau.

Argi ne romantiška?

Mindaugas: Labai seniai esu dar vieną eilėraštį parašęs:

Nedūsauk

sako mylimoji

nedūsauju

aš taip kvėpuoju.

Tik dabar suprantu, apie ką jis. Bet kad per saldu nepasidarytų, man patinka romantiką pakeisti juodu humoru. Arba juodu seksu (juokiasi).

Valda: Mane be galo žavi Mindaugo humoro jausmas. Scenoje jis duoda gero džiazo su tikrai pačiais ekstremaliausiais tekstais.

Ar teisybė, kad poetas gerą eilėraštį gali sukurti tik tada, kai kenčia, o ne kai yra laimingai įsimylėjęs?

Mindaugas: Stereotipas. Nors šviesaus atminimo mūsų mokytojas Valdemaras Kukulas irgi sakydavo, kad nereikia rašyti poezijos tada, kai esi įsimylėjęs, nes nelieka kritiškumo. Pasiduodi emocijai, o tekstas dėl to nukenčia.

Valda: Tas pats stereotipas dažnai taikomas ir aktoriams, bet poeto girtuoklio ar aktoriaus – bohemos atstovo laikai pasibaigė. Dabar – kitas laikmetis, kita energetika. Apskritai manau, kad tik tai, kas gimsta iš šviesos ir meilės, yra aktualu ir patrauklu.

Mindaugas: Galiu pasakyti, kad dabar tekstų apie meilę mano galvoje tikrai padaugėjo. Neseniai net gimė toks trumputis eilėraštis:

AŠ BE GALVOS

Kai

tavo

galva

man

ant

peties.