Valdas Valiukevičius prakalbo apie sunkiausią dykumų maratoną bei patirtis, nugulusias knygoje „Dakaro kariai“

Sunkiausią dykumų maratoną Valdas yra išgyvenęs ne tik kaip šturmanas – būtent jis buvo pirmasis Lietuvos žurnalistas Dakare. Sukaupta asmeninė patirtis ir istorija, kurią sukūrė dvi dešimtys Lietuvos lenktynininkų, pastūmėjo Valdą išleisti knygą „Dakaro kariai“.

Kaip kilo jūsų domėjimasis automobiliais?

Mano tėvukas buvo sunkvežimio vairuotojas. Užaugau sunkvežimio kabinoje. Sykiu vežiojome duoną po Alytaus apylinkes. Buvau kepyklos ir garažo vaikas. Iki šiol prisimenu šiltos duonos skonį, „gaziko“ sėdynę, kurioje man labai patiko gyventi. Tuomet ta duona buvo gal gardesnė, gal be tų visų cheminių priedų. Sunkvežimiai irgi atrodė labai geri, nors tai buvo elementarūs rusiški ratuočiai GAZ-52. Ilgainiui tėvukas vadovavo sunkvežimių dirbtuvėms ir aš ten praleidau daugybę laiko.

Paskui išmokau slapčia atsidaryti garažą ir „pasiskolinti“ šeimyninį VAZ-2101, tuo metu man atrodžiusį technikos stebuklu. Išmokau vairuoti ir remontuoti savarankiškai, tėvukui to nežinant.

Didžiausia šventė būdavo, kai Alytaus rajone vykdavo automobilių ralis ir mes važiuodavome žiūrėti naktinių ruožų. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Iki šiol prisimenu Kastyčio Girdausko šou, kai šimtą metrų iki posūkio jis atlėkdavo skersomis, sukeldamas baisų debesį dulkių. Lenktynininkai tuomet atrodė ne mažesni herojai už kosmonautus.

Benzino kvapas man buvo mielas nuo mažų dienų. Ir kai dirbant „Lietuvos ryte“ atsirado galimybė rašyti apie automobilius, rengti priedą „Greitkelis“, aš neabejodamas sutikau, taip žingsnis po žingsnio artėdamas prie Dakaro.

Kada prasidėjo jūsų pažintis su Dakaro raliu?

Apie tokias lenktynes žinojau nuo vaikystės. Net ir sovietų laikais žinojome, kad „KamAZ“ komanda yra Dakaro nugalėtoja. Daugiau informacijos gaudavau jau dirbdamas „Lietuvos ryte“. Dar didesnis susidomėjimas prasidėjo, kai Romualdas Beresnevičius pabandė šturmuoti šį maratoną. Vėliau Eugenijus Tumalevičius susiruošė startuoti Dakare. Jis man pasiūlė tapti komandos reporteriu ir važiuoti sykiu. Taip susiklostė, kad ekipažas neišvažiavo, o aš išvažiavau. Ten sutikau Arūną Lekavičių. Abu užsikrėtėme Dakaro virusu ir vėliau sėdome į vieną kabiną. Ir su tos legendinės „KamAZ“ komandos vyrais sėsdavome prie bendro arbatos stalo.

Kokių iššūkių Dakare patyrėte daugiau – fizinių ar psichologinių?

Psichologiniai iššūkiai gali būti tik prieš startą, tuomet, kai ruošiesi nežinomam dideliam nuotykiui. Ypač tai jauti prieš pirmąjį savo gyvenimo startą. Tikiu, kad kuo daugiau startų, tuo mažiau jaudulio. Tačiau jaudulys visiškai neišnyksta. Kaip aktoriai, taip ir lenktynininkai jaučia jaudulį prieš kiekvieną spektaklį, prieš kiekvieną startą.

Svarbiausia yra gerai susireguliuoti savo kompiuterį, pasiruošti dideliems sunkumams, žinoti, kad jeigu yra blogai, tai bus dar blogiau. Ir taip iki finišo. Kai pasirenki tokią programą, tuomet ramiau reaguoji į aplinką.

Visi iššūkiai baigiasi, kai maratono starto teisėjas mosteli vėliavėle. Tada tiesiog pradedi dirbti savo darbą: ieškoti kelio dykumoje, stengiesi neatsipalaiduoti, nepaklysti, neprarasti brangių minučių.

Fizine prasme tai nebuvo didelis iššūkis. Automobilio nešti ant pečių juk nereikėjo, tad ir Ž. Savicko raumenų nereikėjo užsiauginti. Tiesa, reikėjo ne vienąsyk pasidarbuoti kastuvu, išlaisvinant smėlyje paskendusį automobilį. Kai lauke 40 laipsnių karščio, o ant galvos šalmas, tai nebuvo pats mėgstamiausias užsiėmimas.

Žinoma, nuovargis buvo didokas. Dažniausiai miegodavome po kelias valandas. Užmigdavome bet kur ir bet kada. Nepaisant to, visada išgirsdavau žadintuvą. Atsikeldavau kaip zombis. Dušo ten nebuvo, tad autopilotu vairuodavau į valgyklą kavos. Paskui į mašiną ir į startą.

Prabangiausia mano gyvenimo diena turbūt buvo, kai po finišo Šarm aš Šeiche apsigyvenome 5 žvaigždučių viešbutyje ant jūros kranto su baseinais, restoranais. Turėjau plačią, švarią lovą. Paskui gyvenime teko gyventi ir kur kas brangesniuose viešbučiuose, tačiau tokio didelio malonumo niekada nejutau…

Ar lengva po Dakaro maratono sugrįžti prie įprasto gyvenimo ritmo?

Turbūt kaip ir po kiekvienos ilgos ir įspūdingos kelionės. Reikia keleto dienų atsikvošėti. Savijauta priklauso ir nuo sėkmės varžybose. Jeigu grįžti su finišo medaliu, jautiesi puikiai, esi dienos herojus. Nepasiekęs finišo jautiesi smarkiai prasčiau.

Nuo jūsų pirmojo žurnalistinio debiuto Dakare praėjo 18 metų, o nuo paskutinio finišo Dakaro ralyje – 15 metų. Ar galėtumėte tuometinį Dakaro ralį palyginti su šių dienų maratonu?

Man sunku lyginti tai, ko nemačiau. Aš nebuvau Pietų Amerikos maratone. Tai, kas ten vyksta, mačiau tik per televizorių bei žinau iš draugų pasakojimų. Suprantu, kad ten yra smarkiai kitaip. Afrikos trasose nuolat jauti, kad esi vienas dykumoje. Žinai, kad kelių šimtų kilometrų spinduliu nėra miestų, kelių ir niekas tau nepadės. Turi išsikapstyti pats arba pasiduoti – palikti mašiną dykumoje. Afrikos stovyklos buvo visiškai necivilizuotos, mes neturėjome galimybės net nusiprausti. Viename maratone 10 dienų išbuvome be dušo…

Amerikoje viskas yra smarkiai civilizuočiau. Ten tave supa miestai, keliai, komunikacijos. Ten visada yra, kas padės. Prie trasų privažiuoja tiek vietinių gyventojų, tiek komandų mechanikų. Stovyklos ten civilizuotos, visada rasi dušą, tualetą. Daugelis lenktynininkų gyvena kemperiuose. Tačiau pats ralis ten yra greitesnis. Dėl to ir brangesnis, nes mašinos lūžta dažniau.

Lenktynininkai, kurie važiavo ir Afrikoje, ir Amerikoje, balsuotų už lenktynes Afrikoje.

Dideli iššūkiai ir reikšmingi gyvenimo įvykiai keičia žmones. Kas jumyse pasikeitė po dalyvavimo Dakaro maratone?

Gal iš šalies geriau matyti? Man atrodo, kad po tų afrikietiškų potyrių tiesiog „susipaprastini“ ir tampi šioks toks filosofas – imi šiek tiek kitaip vertinti pasaulį, sugebi žvelgti plačiau, labiau vertini tai, ką turime Lietuvoje, labiau vertini tikrus jausmus, tikrą draugystę, tampi kantresnis, išmoksti galvoti ne tik apie rytojų, bet ir apie tolimesnę ateitį, sugebi gyventi be didelio komforto, atsisakai nereikalingų daiktų, kelionėje labiau vertini nakvynę afrikiečio šeimoje nei 5 žvaigždučių viešbutyje.

Supranti, kad šlovė yra labai sąlyginis ir greitai praeinantis dalykas. Gali nutikti taip, kad šiandien esi Dakaro herojus, o rytoj būsi paprastas Vilniaus taksistas. Dėl to labai juokingai atrodo vadinamasis Vilniaus „elitas“, kurie lyg povai pučia plunksneles įvairiuose vakarėliuose ir socialiniuose tinkluose, o iš tikro dažniausiai nėra nusipelnę didesnės pagarbos.

Pabuvęs ten, tame pragare, išmoksti neskubėti ir nesupranti žmonių, kurie bėga lyg pelytės rate, vis sakydami draugams „soriukas, neturiu laiko“. O juk laiko mes turime tiek, kiek mums yra duota. O kiek duota, to nežinome. Tai gal dažniau sustokime, suraskime laiko draugams, artimiesiems? Juk gyvenimas velniškai trapus – tik pyst, ir tavęs jau nėra šiame pasaulyje.

Prekyboje ką tik pasirodė jūsų naujoji knyga „Dakaro kariai“. Kaip kilo idėja parašyti tokią knygą?

Knygos idėja gimė labai seniai. Galbūt išsyk po mano dakarų. Pradžioje buvo mintis padaryti fotoparodą, gal išleisti fotoalbumą. Vėliau pradėjau galvoti apie filmą. Deja, mūsų TV kanalai mėgsta pirkti pigų turinį ir nenori mokėti pinigų už filmą.

Taip žingsnis po žingsnio priėjau prie knygos idėjos. Supratau, kad šia tema esu parašęs labai daug straipsnių. Supratau, kad tai jau nemenka istorija, kurią sukūrė dvi dešimtys Lietuvos lenktynininkų. Ir supratau, kad tikrai laikas visa tai imti ir sudėti į vieną vietą: chronologiją, faktus, įspūdžius, nuotraukas.

Ar ši knyga galėtų būti pirmoji pažintis su Dakaro sportu? Ar ji skirta jau esamiems Dakaro fanatikams?

Manau, kad knygą įdomu bus paskaityti visiems – net ir nesidomintiems autosportu. Juk tai knyga apie žmogaus išbandymus ir galimybes. Jaunimas galbūt supras, kad tokio tikslo tikrai verta siekti. Knygą perskaičiusios moterys labiau supras vyrus. O galbūt jos nutars irgi tapti Dakaro karėmis? Juk kol kas tik dvi lietuvės tai išbandė.

Knygoje teigiate, kad Dakaras – žemėje sukurtas pragaras, fiziškai ir emociškai sekinantis maratonas. Žinodamas, kas laukia, pasiryžote sugrįžti vėl. Kodėl?

Mes, dakariečiai, sakome, kad yra toks Dakaro virusas. Tu patiri didelių sunkumų, keikiesi, sakai sau, kad čia nebegrįši, tačiau tai panašu į alkoholiko elgesį – kai išsisklaido pagirios, kai jau nebeskauda galvos, tuomet vėl nori išgerti… Taip ir mums – praeina šiek tiek laiko, pailsi ir supranti, kad norisi grįžti atgal. Nes tai Didysis gyvenimo nuotykis. Ir jį norisi patirti vėl ir vėl. Ta mistinė Afrikos atmosfera, tas jausmas, kai viduryje Sacharos išlipi iš palūžusios mašinos, eini priekyje rodydamas kelią tarp minų laukų ir smėlio kalnų, jusdamas, kad gyvybės aplink nėra ir galbūt niekada nebuvo…