Valdžioje – keistuoliai
Nežinia kodėl, bet visais laikais plačiajame pasaulyje į aukščiausius valdžios postus dažnai išrenkami ar patys ateina, švelniai tariant, keistokų įpročių turintys žmonės. Nors per šimtus metų tokių vadovų būta daugiau nei ant kojų ir rankų turime pirštų, šiandien siūlome susipažinti su penkiais.
Ferdinandas Marcos. Filipinų prezidentas, ėjęs pareigas 1965–1986 m., buvo vienas labiausiai korumpuotų politikų pasaulyje. Iš valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų jis pasisavino milijardus dolerių. Pasakojama, kad jo žmona Imelda Marcos turėjo kone 3000 porų prabangių batelių, kuriuos nusipirko už vyro nešvariai uždirbtus pinigus.
Benito Mussolini. Pasakojama, kad šis gerai žinomas italų politikas buvo didelis garbėtroška. Jis reikalavo būti vadinamas duče (it. „duce“ – vadas), o vėliau Jo Ekscelencija Benito Mussolini, Valstybės valdovu, fašistų duče ir Imperijos įkūrėju. Mussolini gyrėsi, kad jo dėka Italija taps tokia didinga kaip kadaise Senovės Romos imperija. Deja, šis planas nepavyko, o Jo Ekscelencija buvo sušaudytas Italijos partizanų komunistų.
Gnassingbé Eyadéma. Togo Respublikos prezidentas, valdęs 1967–2005 m., laikė save superdidvyriu. Pasakojama, kad jis pats nupiešė ir parašė sau skirtą komiksų knygelę. Kartą jo pageidavimu buvo surinkta apie tūkstantį gražiausių Respublikos moterų, jos privalėjo sustoti aplink vadovą ratu ir dainuoti šlovinančias dainas. O diena, kai buvo nesėkmingai pasikėsinta į Gnassingbé Eyadémos gyvybę, kasmet švenčiama kaip pergalės prieš piktąsias jėgas šventė.
Kim II-sung. Šiaurės Korėjos prezidentas, pareigas ėjęs nuo 1972-ųjų iki pat mirties (1994 m.), buvo savimyla ir garbėtroška. Ne tik reikalavo, kad visi Šiaurės Korėjos gyventojai segėtų ženklelį su jo atvaizdu, bet įsakė pastatyti kelis tūkstančius jam skirtų monumentų. O balandžio 15-oji – diena, kai Kim II-sung gimė, paskelbta nacionaline švente. Pasakojama, kad jis jautėsi toks galingas, jog buvo įsitikinęs galįs paversti smėlį ryžiais ir eiti vandens paviršiumi.
Enver Hoxha. Komunistų lyderis, Albanijos vadovas, šalį valdęs nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat mirties 1985-aisiais, bene labiausiai bijojo, kad jo šalį užpuls priešai. Todėl paliepė joje pastatyti daugiau nei 500 tūkstančių bunkerių. Ką gi, ši baimė suprantama, bet kodėl jis uždraudė auginti barzdas, naudoti rašomąsias mašinėles ir žiūrėti spalvotus televizorius?..