Valentinas Masalskis: „Menininkas yra sinoptikas“

Nemėgstantis saldžių komplimentų ir besikratantis egzaltuoto dėmesio apraiškų Valentinas Masalskis vis dėlto turi susitaikyti su faktu, kad po videofilmo „Raudonmedžio rojus“ sėkmės buvo tapatinamas su savo herojumi Karoliu ir dievinamas merginų bei moterų. O tuometiniuose Kauno dramos teatro spektakliuose žmonės ėjo žiūrėti Masalskio, kuris nėrėsi iš geručio Karolio odos ir buvo visoks, oi, visoks – tiek scenoje, tiek gyvenime...

Jaučiatės labai kitoks nei aštuoniolikos? Tada norėjote „pataisyti teatrą“. Pataisėte?

Negalima nieko pataisyti, reikia taisyti – svarbu vyksmas. Dažnai kas nors pasako: „Tu esi menininkas“ ar „Tu – idealistas“. Aš nesu nei menininkas, nei idealistas. Noriu būti idealistas – tas noras mus daro žmonėmis. Klaidų pridarome tūkstančius, savo sąžinę, draugus, artimus žmones išduodame daug kartų – tai vyksta ir su manimi, ir su visais kitais, bet noras būti kitokiam ir lemia, kad tai yra nebaigtinis procesas. Tu „tampi“, o ne „tapai“.

Turite šildančių vaikystės, paauglystės prisiminimų? Kartais žmonės slepiasi juose tarsi prieglobstyje.

Daugiau prisimenu savo nuodėmes ar vaikiškas svajones, kurios neturi nieko bendro su mano gyvenimu. Nesu sentimentalus ir negrįžtu į praeitį. Nestoviu prie namo, kuriame gimiau, ar prie upės, kurioje maudžiausi. Žinai, kodėl? Todėl, kad man turbūt dabar labai gera ir ateityje matau labai daug gero. Ir tiesiog nėra laiko gręžiotis – reikia eit eit į priekį, art, art... Na, tas ėjimas į priekį yra toks, kad visi žinome, kur einame...

Po truputį judame į mirtį.

Taip, ir net kartais nepastebi, kad jau miršti. Bet yra toks geras rusų poeto Olego Čuchoncevo eilėraštis „Nekalbėk to, ko nežinai“. Kartą tą eilėraštį išgirdau ketvirtą ryto per radiją – ir jis mane tiesiog nukirto. Paskui klausydavausi klausydavausi klausydavausi... Jis apie tai, kad vyras stovi prieš duris, jas atidaro, mato pilną kambarį žmonių, prie jo prieina tėvas, kviečia užeiti, žmogus sako: „Tėvai, bet juk tu seniai miręs!“, o tėvas atsako: „Niekada nekalbėk to, ko nežinai.“ Stalas nukrautas valgiais, prie jo sėdi mama, lyg ir išsigandusi, tokia, lyg jai kažkas lieptų gyventi iš naujo, o ji sakytų, kad nebenori.

Žmogus sako mamai, kad ji juk irgi mirusi, o mama atsako tą patį, ką ir tėvas. Žmonės kambaryje dar šurmuliuoja, o po akimirkos viskas dingsta ir herojus suvokia, kad nugyveno audringą, linksmą ir liūdną gyvenimą. Ir liko vienas su tuo savo gyvenimu – dar jį gyventi. Mane nukirto tas pasakymas: „Niekada nekalbėk to, ko nežinai!“ Tai didžiausia tiesa žemėje. Tai mes sugalvojome reinkarnacijas, amžinuosius gyvenimus, skaistyklas ir pragarus, kitas planetas su ateiviais – bandome spėlioti, nujausti, įsivaizduoti, bet tas, kas atidaro tas duris, nebegrįžta ir nebepasako, kas ten yra iš tikrųjų.

Jūsų gyvenimas irgi buvo audringas, liūdnas ir linksmas. Koks buvote studijų metais?

Baikštus. Lindėjau šešėlyje. Turbūt dėl to, kad negavau iš pedagogų rakto, kuris būtų atrakinęs mane. Bet gavau iš jų kitką. Vaidmenį Justino Marcinkevičiaus pjesėje „Prometėjas“ – per jį pradėjau jausti salę, supratau, kaip valdyti publiką. O ją valdai tik emocijomis, ne žodžiais. Empatijos kelias – teatro kelias. Jūs ateinate į teatrą pirkti tik vieno – emocijų. Juk mokame už siaubą, už juoką, už liūdesį.

Už jausmus...

Sakykim. Teatras jus apkrečia ne žodžiais, jie tik dalis to, kas veikia, – tą turėjau atrasti pats. Tik tada imi suprasti, ko reikia salei. Nes susikoncentruoji ne į save, o į kitą.

Betgi yra aktorių, kurie koncentruojasi tik į save.

Tada jie pralaimi. Menininkas juk skelbia žinią.

Tačiau žinia gali būti ir tokia: „Žiūrėkit, koks aš fainas!“ Nejaugi jaunystėje niekada taip nesijautėte? Kad ir po televizijos filmo „Raudonmedžio rojus“ – jus tiesiog dievino žiūrovės. Maždaug tuo metu į jus žiūrėjo išsižioję ir Kauno dramos teatro spektakliuose „Kaligula“, „Kingas“, „Kreditoriai“.

Tada bandžiau kovoti su savimi. Supratau vieną dalyką – jei pasiduosiu tam gundymui vaikščioti podiumu ant raudono kilimo, kurį čia man nori pakloti, ta kelionė į meno pasaulį tuoj pat pasibaigs, nes užvaldys pati bjauriausia yda – puikybė. Tave pažįsta, su tavimi sveikinasi, iš tavęs kažko tikisi. Ir aš bandžiau gelbėtis – bet jauno žmogaus supratimas apie gelbėjimąsi buvo toks: pradėjau viešumoje tyčia rodytis girtas, tyčia ėmiau nekaip atrodyti, tyčia ėmiau griauti savo įvaizdį – tokį, kokį man bandė primesti visuomenė.

Neidavau į jokius pobūvius, nemėgau tuščių pokalbių apie nieką – man tai pats baisiausias koketavimas vieniems su kitais. Mes tiek prikoketuojame, tiek prikalbame nesąmonių: „Oi, kaip tu gerai atrodai, koks puikus tavo paskutinis darbas...“ Taip, kartais nuėjęs į apdovanojimų šventę kur nors prezidentūroje gali net darbą gauti, jei paklaus, ką dirbi, o atsakysi, kad nieko. Tau pasiūlys vietą, už kurią vėliau labai brangiai mokėsi. Aš manau, kad reikia saugoti save. Kaip saugome dantis, kasryt juos valydami, kad nesugestų, – taip reikia ir sielą saugoti, kad ji nesusiteptų.

Tu turi nuolat save kontroliuoti, nes kūnas nori komforto ir pradeda tave įtikinėti, jog visai neblogai būtų parsiduoti, visai neblogai būtų palengvinti sau gyvenimą, nedarant to, kas priklauso. Visai neseniai kalbėjausi su viena aktore, kuri pavėlavo į repeticiją, – ji išsigando, išgyveno, kaltino save. Ir tai yra gerai. Nes jei tai atrodytų normalu, taptum menininku amatininku.

Jūs visada taip save kontroliuodavote?

Nuo vaikystės žinojau, kas tai per liga ta puikybė. Mačiau jos poveikį kitiems. Mačiau, kad ji žmones tiesiog sugriauna. Ir bijojau ja susirgt. Bandžiau kovoti – taip, kaip man atrodė.

Tuo laikotarpiu turėjote daug vaidmenų, gyvenote intensyvų audringą gyvenimą, buvo draugų, alkoholio...

Taip taip taip.

Sukotės tame rate, paskui iš jo ištrūkote, kai kas jame tebesisuka, kai ko jau nebėra tarp gyvųjų. Aktoriai sako: po spektaklio tu tiesiog negali atsigulti ir ramiai užmigti. Gydo tą nemigą įvairiai...

Ne tik aktoriai. Visi kartais negali užmigti. Turiu progų pasekti gyvenimą žmonių, kurie nuo ryto iki vakaro daugybę metų dirba vis tą patį darbą: pavyzdžiui, dažo sienas ar tiesia vamzdžius ir galvoja beveik vien apie tai. Jie dirba labai profesionaliai, taip, kaip gali geriausiai. Bet jei taip gyveni daugybę metų, po darbo jau nebegali pamąstyti apie savo būtį – neturi įrankių išeiti iš to voverės rato. Todėl tuos įrankius reikia greitai susirankioti: tai bus knygos ar kokia nors kūrybinė veikla. Menas mums padeda palaikyti dvasią.

Kad ji nesustingtų, kad jos neužgipsuotume. Dabar dar blogiau, nes išnyko ritualai, kurie padėdavo žmonėms pamąstyti apie savo būtį: išnyko šventės, lankymasis bažnyčioje, išnyko net laidotuvės su trijų dienų gedėjimu kaip kadaise. Laidotuvės juk skirtos ne tam, kas numirė, o mums – kad pamąstytume apie savo gyvenimo trapumą. Viskas vyksta pagreitintai – atsisveikinti prie urnos skiriamos kelios valandos. Mano draugės, kuri gyvena Austrijoje, mama buvo palaidota po dviejų mėnesių – laukė šaldytuve, nes tik tada giminėms ir artimiesiems „tiko“ laidotuvių data.

Prieš aštuoniolika metų patekote į avariją – iš pradžių gydytojai pranašavo, kad nevaikščiosite. Po jos atėjo kitoks gyvenimo etapas?

Ne visai. Audringai gyvenau iki jos, po jos ir dabar gyvenu audringai. Pasikeitė tik to audringumo forma.

Nes jau keliolika metų nebevartojate alkoholio. Žmonės kalbėjo – va išsirovė žmogus save iš Kauno, persikėlė į Vievį ir pasikeitė.

Žmonės sugalvoja labai įdomių dalykų ir prikuria visokiausių legendų. Išsiroviau save ne kad nuo ko nors bėgčiau, – specialiai laužyti savo gyvenimą būtų keista. Viskas dėl pinigų. Kauno centre buto tiesiog neįpirkau, todėl apsigyvenau Vievyje. Paprastas dalykas – reikia kontroliuoti savo norus: jei ko nors neįperki – pirk, ką įperki. Jei nori važinėti ypatinga mašina ir gyventi Niujorke, o visa tai tau nešviečia, gali jaustis nelaimingas. O laimingas gali būti bet kur.

Kai išvažiuoji iš miesto į mažą miestelį – tai nuostabu. Esi arčiau gamtos, bet kartu neatitrūkęs nuo miestų – aš važinėdavau ir į Kauną, ir į Vilnių. Ir dabar gyvenu mažame miestelyje – Kuliuose, iš ten važinėju dirbti į Klaipėdą. Labai tuo džiaugiuosi. Mažuose miesteliuose žmonės nuoširdūs, jie bet kada pasiruošę tau padėti, jie gyvena bendruomenėje. O mieste tos bendruomenės nejauti.

Jums neužtenka gamtos, būtinai reikia sociumo? Kai kurie menininkai deklaruoja, kad jiems gerai „su savimi“.

O, vaikeli, tai jau nelaimė! Menininkas vienas yra tik tada, kai nori suformuluoti, ką pasakyti kitam. Be „kito“ menas neegzistuoja. Menas yra žinia, o menininkas skelbia tą žinią. Ir ne menininkas turi šokiruoti, o jo skleidžiama žinia, kuri kartais sutinkama su šūksniais: „Negali būti!“ Menininkas mato truputį toliau ir giliau, jo prognozės daugeliui nepatinka. O kam patinka orų prognozės? Niekam. Ir kaltas lieka sinoptikas, kuris jas praneša. Menininkas ir yra tas sinoptikas.

Kažkada sakėte, jog esate vedęs teatrą. Kurį laiką buvote išsiskyręs (ne su teatru...). O praėjusį kovą susituokėte su savo drauge Raimonda Laužikiene. Ar yra skirtumas, kai vedi dvidešimties su trupučiu ir kai šešiasdešimties su trupučiu?

Manau, kad vestuvės yra įsipareigojimo prisiėmimas. O gyvenimas tęsiasi toliau – svarbu, kaip jį nugyvensi. Čia taip pat kaip su interviu. Gali labai gražiai apie save pakalbėti, pagražinti save, pažadėti, kad būsiu toks ir toks, bus taip ir taip, bet štai taip pakalbėsi antrame, trečiame interviu ir pamatysi, kad realus tavo gyvenimas prasilenkia su tuo, apie kurį gražiai kalbėjai.

Turiu daug studentų aktorių, kurie gyvena vedybinį gyvenimą nesusituokę, – man tai netrukdo, bet kartais jų paklausiu, kaip tvarko savo biudžetą – ar viską deda į bendrą katilą, ar skaičiuojasi atskirai. Kartais žmonės kartu gyvena dėl ekonominių priežasčių – kad butą būtų nuomotis pigiau, pavyzdžiui. Vestuvės yra priesaika. Jei žmogus susimąstytų, ką jis daro, ką jis prisiekia... O prisiekia jis mylėti ir rūpintis kitu žmogumi iki gyvenimo pabaigos.

Skamba rūsčiai, ar ne? Todėl baisu ir šlykštu, kai tą priesaiką sulaužai. Vedybos man reiškia dviejų žmonių kūrybą – jie kartu kažką kuria. Ar vaikus, ar bendrus namus, ar bendrus kūrybinius projektus, gal kartu keliauja, gal bendrų draugų būrį pildo. O nesusituokę žmonės nieko kurti neįsipareigoja – jie tiesiog gyvena, nes jiems taip patogu.

Turėdamas įdomių vaidmenų, mėgstamas režisierių ir mylimas žiūrovų 1992 metais išėjote iš teatro. Kodėl?

Tada, nepriklausomybės pradžioje, gyvenome pakylėtos porevoliucinės euforijos sąlygomis. Buvau pagautas idealizmo, kad rytoj bus viskas kitaip. Išėjau iš „fabriko“, kuriame esą konvejeriu kepami spektakliai, ir maniau kursiąs tokį meną, kad visi tiesiog žagtelės. Ir nieko neveiks, tik puls bėgti į mano teatrą. Aš taip iš tikrųjų maniau! Maniau, kad žmonės puls ieškoti prasmės, taigi reikės kurti labai labai prasmingą teatrą. Mes tada naiviai įsivaizdavome, kad staiga pasikeis viskas – teatras, žiniasklaida, atsiras televizija, iš kurios sklis teisybė ir tik teisybė. Mūsų ir mano nelaimė buvo ta, jog tikėjome, kad miške turėtų būti tik vienos rūšies medžių. Kad tu, jis ir ji turėtų, net ne turėtų, o privalėtų mąstyti taip, kaip aš! Ir šitiek metų mokausi, kad kiti gali mąstyti kitaip.

Buvote įkūręs „Menų sambūrį“, „Meną į šoną“ – tikėjotės, kad bus daug bendraminčių?

Tikėjausi, kad „į meną“ žmonės tiesiog plūs. Bet greitai pamačiau, kad jie rūpinasi visai kitkuo – kaip išgyventi. Ir aš bandžiau išgyventi, tik man pasisekė, kad galėjau išgyventi iš kūrybos. Mes idealizavome tą virsmą. Juk sovietmečiu Lietuva garsėjo savo teatralais, muzikais, dailininkais, sportininkais ir buvome įsitikinę, kad štai atsivers sienos ir visas pasaulis nustebęs pasakys: „Einame mokytis iš jūsų, lietuviai, važiuojame į jūsų legendinius Šiaurės Atėnus!“ Ir staiga sienos atsidaro – turime vieną ar du gerus spektaklius, kelis aktorius, kiną, kurio niekas nežiūri, ir pasijutome tokie vargšai! Nevisavertiškumo jausmas mus pavertė piktais: kodėl taip yra? Keikėme savo būtį „prie ruso“, bet jautėmės kaip namie, o dabar štai nepažįstame to kapitalizmo, tos rinkos ekonomikos, nežinia, kodėl turime šypsotis, nes šypsotis nesinori, juk taip bloga!

Paskui atėjo etapas, kai imta stengtis turėti daug materijos, per visur buvo rėkiama, kad pinigai yra viskas ir jei būsi turtingas, tavo vaikai mokysis oksforduose ir bus mokslininkai. Bet taip nėra. Kaip sako filosofas Algirdas Šliogeris, genijus gimsta iš niekur. Iš kokio nors kaimelio gilumos, kaip poetas Vytautas Mačernis iš Šarnelės. Taigi sistemų virsmas buvo baisus mums visiems.

Ar per visą karjerą buvo etapas, kai pagalvodavote, kad velniškai blogai jaučiatės ir nežinote, ko griebtis?

Ne. Gal buvo liūdna, kai viso to virsmo metais prieš repeticiją užsukdavau į parduotuvę ko nors įsigyti, prieidavo moteriškė ir gražiai paprašydavo nupirkti jai dešrelę... Aš jai nupirkdavau maisto ir neidavau į repeticiją – eidavau skandinti liūdesio. Maniau, kad turėsiu nosinaitę, kuria mostelėjus viskas pasikeis. Bet nepasikeitė. Šiandien man liūdna galvoti apie tai, kad TAIP ILGAI reikėjo laukti tų gražių žiedelių ir lapelių prasiskleidimo, – o jie jau matosi.

Jie matosi jauname žmoguje, matosi tas jo orumas, kurį mes buvome praradę, nes neturėjome laisvės. Nors, atvirai kalbant, laisvas buvau visada. Kai Sovietų Sąjunga užpuolė Afganistaną, mokyklose, susitikimuose su moksleiviais kalbėdavau apie Dievą, apie tai, ar mus gali valdyti šalis, kuri užpuolė kitą šalį, – aš nebijojau. Organai turbūt manė, kad aš durnas: važinėjau pas tėvą Stanislovą, skaitydavau ir dalydavau „Katalikų bažnyčios kroniką“.

Visada turėjote prabangą atsisakyti nepatikusių vaidmenų, ar ne?

Ir dabar atsisakau banalių pasiūlymų. Man norisi dirbti tai, ką aš noriu. Taip ir dirbu, patikėk. Tada jautiesi laimingas. Nors esu vaidinęs labai bloguose filmuose Rusijoje, Lenkijoje, nes reikėjo išgyventi – dėl to dabar aktoriai vaidina serialuose.

Iki šiol jus dar pakrauna knygos ir muzika?

Baisiausia, kad knygoms beveik nebeturiu laiko. Pradedu ir numetu, nes užpuola šimtas penki darbai. O ji guli ant stalo, vis pačiupinėju, pačiupinėju... Ir šuns nebeturiu – jam irgi reikia laiko.

O jei turėtumėte to laiko?

Jeigu... Tai būrimas iš kavos tirščių. Gal tada susenčiau ir nusibaigčiau. Kadaise Vievyje turėjau daugiau erdvės skaityti, tada įvyko dideli mano virsmai muzikos, knygų pasaulyje.

Tebesate savo studentams ne tik dėstytojas, bet ir tarsi geras tėvas – pamenu, nešdavote jiems maisto, tepdavote sumuštinius...

Nebesu. Nes negalima visą laiką daryti tą patį ir tą patį. Reikia rasti kitų formų. Dabartiniai mano studentai tikrai nukentėjo – man atsirado milžiniškų pasiūlymų, didelių darbų, grįžau į teatrus, vėl grįžau į kiną.

Labai save analizuojate, plakate už klaidas?

O kaip kitą pažinsi, jei neplaksi savęs? Norėdamas pažinti kitą, privalai gaudyti save meluojant, gražiai giriantis: o, Masalskėli, kaip tu gražiai čia pamelavai, kaip gudriai vieną ar kitą režisierių arba aktorių apdirbai, norėdamas pats iškilti... O, vaikeli, koks tu nuostabus! Tada pagauni tą melagį savyje, kuris taip meluoja, paplaki, jis pasislepia kokiai penkiolikai minučių... Ir paskui vėl grįžta. Čia juk kova amžina, ne koks skiepas visam gyvenimui.

Aistra gaminti maistą vis dar išlikusi?

Tai amžina aistra. Čia mano poilsis, nes kai gaminu, galvoju TIK apie tai, ką įdėti, ką su kuo suderinti.

Dar egzistuoja tokia sąvoka kaip „draugai“?

Oi... Jų daug. Tikras draugas ne tas, kuriam „atsiskaitai“ savo istorijomis telefonu ar feisbuku, o tas, kurį gali pašaukti ir jam atvažiavus ką nors padaryti kartu. Aš jokių didelių darbų nepadaryčiau, jokių festivalių nesuorganizuočiau be draugų, be savo studentų pagalbos. Juk ir Kuliuose surengėme Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės festivalį, ji kadaise čia gyveno ir mokėsi. Laimė, kad su draugais galime greitai susiburti ir nuveikti ką nors gražaus. Tau padeda, bet ir tu paskui padedi.

Dar yra tokių pat džiaugsmingų dalykų?

Noriu pasidžiaugti tuo, kas mane šįmet labai nustebino. O nustebino kinas. Mūsų, lietuviškas. Tiksliau – darbas kine. Filmavausi Marato Sargsyano ir Karolio Kaupinio filmuose. Bet čia ne apie kūrėjus, nors turime labai talentingų režisierių ir aktorių. Mačiau neįtikėtinas jaunų žmonių kino kūrėjų aptarnavimo grupes. Tai, ką jie daro, yra stebuklas! Jeigu šį interviu skaitys Vyriausybės žmonės – sakau: padėkite tiems jauniems ir gabiems keliauti toliau!

Kalbu ne apie kūrybines paieškas, o apie kultūrą, kuri šiandien atėjo į mūsų kiną. Jei anksčiau su kino grupe važiuodavai į kokį nors objektą, tai išvažiuojant būdavo gėda ne tik dėl palikto šiukšlyno, bet ir dėl girtų grupės narių sulaužytų kėdžių ar išteptų sienų. Dabar viso to nebeliko. To, ką pamačiau šįmet, nebuvau matęs: kad ir to, jog už nufilmuotą ant sienos paveikslą sumokamas honoraras, jei kas pakeičiama, tuoj pat grąžinama, kaip buvo. Tyla, pagarba masuotės aktoriams, dešimtys perspėjimų, tikslumas, punktualumas – norėčiau, kad valstybės vyrai pamatytų, kaip dirba šitas mechanizmas ir kaip taupomi pinigai.

O mechanizmas dirba kaip laikrodis – pavyzdys paimtas iš amerikiečių kino kūrėjų aptarnavimo grupių. Įsivaizduokite, kad, pavyzdžiui, antrasis režisierius per filmavimo pamainą – visas keturiolika valandų – negali atsisėsti ant kėdės. Nes taip sukurs iliuziją, jog tai – tinginystė. Mane sužavėjo maitinimas, poilsio kampeliai aktoriams, šiluma, jaukumas, rūpinimasis kiekvienu žmogumi, sąžiningumas, atsiskaitymo dora. Man tai labai džiugu ir labai nauja.

Reikėjo ilgokai tos darbo kultūros palaukti, ar ne?

Būtent. Ir net nelabai svarbu, bus sukurtas labai geras filmas ar vidutinis, – žmonės jau dirba kitaip: jie stengiasi dėl kito. Ir ateina minčių, kad turbūt teatras per daug išpuikęs, palyginti su šiandieniniu kino pasauliu. Teatre dar yra lengvo pinigų ir laiko švaistymo, nepasirengimo ir neatsidavimo darbui – gal išskyrus užsieniečius režisierius.

Dar vienas dalykas mane labai džiugina – atsiranda režisierių, ieškančių sinergijos ir kolektyviškumo, gerbiančių tą molį, kurį minko ir iš kurio lipdo. Anksčiau buvo daugiau diktatūros, pasipūtimo ir arogancijos, noro pademonstruoti save. Ir priekabiavimo problema nėra seksualinė problema – ji atsirado būtent iš siekio pademonstruoti savo galią. Nes direktorius esą gali viską, o tu esi niekas. Tai valdžios pajautimo ir kito žmogaus niekinimo problema.

Kai kuriems žmonėms metams bėgant darbų mažėja, o jums – daugėja.

Man baisiausia kas kita – kai internetiniame kalendoriuje sudarai planus 2021 ar 2022 metams... Suplanuoji savo gyvenimą į priekį, o paskui ateina mintis: ką aš darau? Iš kur tas pasitikėjimas, ponas Masalski? Gal nori prajuokinti Dievą? Jei Dievas pamatytų mano kalendorių, nulaužtų man kojytes, kad sustočiau. Arba dar ką nors padarytų. Taip planuodamas žmogus patiki, kad valdo pasaulį ir save, kad jis gali keistis, keisti savo likimą ar karmą, net gamtą.

Ar esate geras žmogus?

Kas??? Nėra nei gerų, nei blogų. Yra tik blogi arba geri veiksmai. Tai fiksuokime, kurių daugiau. Blogų turiu daug, gerų yra šiek tiek, jei kas nors pasako, kad gerai, jei kartais ir pats jauti, kad neblogai pavyko padaryti. Anksčiau teatre įnirtingai vaidindavome arba blogus, arba gerus, todėl buvo toks Karabasų Barabasų teatras. Paskui supranti, kad tik per tavo veiksmus žiūrovas nustatys, koks tas tavo herojus.

Apdovanojimai jums daug reiškia?

Jie reikalingi ne man, o kitiems. Tiems, kas su manimi gyvena. Nes gyventi su tokiu fruktu kaip aš labai sunku. Kai gauni apdovanojimą, tavo artimas žmogus mano, kad gal ir gerai, nes va stengėsi ir pagaliau buvo įvertintas. Aš juk būnu pavargęs, piktas, irzlus. Menininkas yra velniškai egocentriškas. Nors tas egoizmas ir pripildytas begalinės meilės kitiems, yra keistas, eina kartu su absoliučiu kategoriškumu. Menininkas sako, kad varna yra žalia ar mėlyna, ir bando tai įrodyti. Jis įrodinėja kaip Antoine’as de Saint-Exupéry, kad yra Mažasis princas, kaip Maurice’as Maeterlinckas – kad yra Mėlynoji paukštė, kaip Fiodoras Dostojevskis – kad yra kunigaikštis Myškinas, kaip Hermannas Hesse – kad yra Stepių vilkas.

Kalbama, kad jie juos matė – nežinia, kokia forma. Bet jie yra! Menininkai teigia nujaučiamą pasaulį, dėl to tas begalinis kategoriškumas, tas egocentrizmas kitiems yra velniškai šlykštus, žmonės to nekenčia, nes iš jų reikalaujama to paties – jei aš dirbu per naktis, ir tu dirbk kartu! Ir jei kas nors nesupranta menininko idėjos, iškart yra jo nubraukiamas. Ir staiga tas pats žiaurus egocentrikas gali pasidaryti atlaidus ir švelnus kaip vaikas. Todėl netikiu, kad koks nors menininkas buvo despotas. Ne, jis turėjo ir savo jautriąją švelniąją pusę, ir tos pusės nuolat keisdavosi...

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.