Dizaineris Pierpaolo Piccioli (51), dešimtmetį vadovaujantis „Valentino“ mados imperijai, baigiantis 2018-iesiems Britų mados tarybos pripažintas metų mados kūrėju ir laikomas XXI amžiaus genijumi, garsėja ne tik talentu, bet ir kukliu gyvenimo būdu.
Pradžioje jų buvo dvejetas, du seni draugai, Romos „Europeo di Design“ instituto absolventai Pierpaolo Piccioli ir Maria Grazia Chiuri (54), kuriuos 1999 metais pats Valentino atsivedė į savo mados namus iš „Fendi“. Piaerpaolo ir Maria Grazia vadovavo pačiam pelningiausiam – aksesuarus kuriančiam – padaliniui, o kai 2008-aisiais imperatorius Valentino pasitraukė iš posto, tapo kūrybos vadovais.
Kūrybinis Chiuri ir Piccioli romanas truko tris dešimtmečius ir per tą laiką jiedu tapo viena įtakingiausių porų ne tik Italijos mados olimpe. Jie (dueto žvaigždė visada buvo Maria Grazia) tvirta ranka keturgubai pagerino „Valentino“ produkcijos pardavimą, o 2016-aisiais tandemą dramatiškai išskyrė neregėtas pasiūlymas: Maria Grazia buvo pakviesta vadovauti našlaičiais likusiems „Dior“ – pasitraukus Rafui Simonsui senieji mados namai beveik metus veikė be meno vadovo, o kur dar Galliano skandalo atgarsiai...
Chiuri, pirmajai moteriai šiame poste, sekasi puikiai. „Valentino“ likusiam Piccioli – taip pat. Dveji metai jis vienas vadovauja šiems mados namams ir, kaip rodo šiemetinis įvertinimas, yra puikus savarankiškas kūrėjas. Itališkajam „Vanity Fair“ pats ponas Piccioli atvirai sako, kad be senos draugės pasijuto pagaliau suaugęs. Nors ir ne iš karto – pradžioje atrodė, jog stalas, prie kurio buvo pratęs sėdėti, staiga liko be vienos kojos. O paskui vieną vakarą Niujorke, negalėdamas užmigti dėl laiko juostų skirtumo, paskambino į Italiją ir padiktavo pirmuosius savo, kaip mados namų meno vadovo, nurodymus. Pasikeitė ir jo kūrybinis procesas: dabar, kai dirba vienas, gali labiau remtis intuicija, nebūtina viską suformuluoti kitam.
Kai dar dirbo kartu, Chiuri ir Piccioli patys save vadino netipiškais dizaineriais – abu heteroseksualūs, žino, kiek kainuoja kilogramas duonos, „vedę ir turi vaikų“. „Mūsų gyvenime nėra vietos rūmams ir pokyliams – turime auginti atžalas“, – sakė jie. Niekas nepasikeitė ir dabar, žurnalistai vis dar retoriškai klausia, kaip gali toks normalus žmogus kaip Pierpaolo Piccioli kurti „Valentino“.
Išties jis visai nepanašus į legendinių mados namų įkūrėją, kurio aistra prabangai ir glamūrui – asmeninės legendos dalis. Piccioli kiekvieną dieną iš gimtojo Netūno miesto važiuoja 60 kilometrų į Romą, paskui grįžta atgal. Netūne jo laukia žmona Simona, jaunystės meilė, su kuria gyvena trisdešimt metų, ir trys vaikai – Benedetta, Pietro ir Stella. Tokį gyvenimą provincijoje prie Tirėnų jūros jis pasirinko norėdamas visada jaustis klajoklis, vadinasi – laisvas.
„Viską susikūrėme kartu, žingsnis po žingsnio. Romoje mane kviesdavo į gražiausius namus, tačiau laimingiausias būdavau grįžęs į mūsų su Simona butą su dviem viengulėmis lovomis, suveržtomis plieniniu lynu“, – pasakoja dizaineris. Ir juokauja, kad savuose namuose žvaigžde tapo tik tada, kai jo nuotrauka pasirodė Ancijaus ir Netūno savaitraščio „Granchio“ viršelyje, – iki devintos ryto leidinys dingo iš visų spaudos kioskų. Išties glamūrinis „Vogue“ konservatyvių žvejų gyvenamuose kraštuose tokios sėkmės tikėtis negali. Ir apskritai didesnė vietos žvaigždė visada buvo Flacio Piccioli, vyresnysis Piearpaolo brolis, tabako kiosko savininkas, bičiuliavęsis su visu Netūnu.
Kaip išvis vaikinas iš Netūno sugalvojo tapti mados dizaineriu? Atsakymas paprastas – jam pasirodė, kad mada leidžia pasakoti istorijas. Bet paprasta nebuvo. Kai mokėsi institute Romoje, draugai gimtajame provincijos miestelyje žiūrėjo į jį kreivai – keistuolis, galbūt net gėjus... Bendramoksliams romiečiams jis buvo ne mažiau keistas provincialas, panašesnis į žveją nei į bohemos atstovą ir kasdien skubantis į traukinį, kad grįžtų į savo kaimą.
Toks nepritapimo jausmas jį lydėjo nuo vaikystės („Ne pats geriausias pojūtis, kai tau dešimt“, – prisimena dizaineris). Tačiau metams bėgant iš silpnybės šita bevietystė virto stiprybės šaltiniu. Piearpaolo sako dabar gyvenantis tūkstančiuose pasaulių, bet nesistengiantis prisitaikyti nė prie vieno. Mada atskleidė nuostabių dalykų, tačiau jis niekada nenorėjo gyventi ja ir jai, tiesiog dirbo savo darbą. Ir nors nevadina mados pasaulio žiauriu („Tai priklauso nuo požiūrio“, – aptakiai formuluoja), sako esąs patenkintas, kad atsidūrė jo viršūnėse būdamas subrendęs.
Svarbiausiu savo talentu dizaineris laiko gebėjimą svajoti. „Manęs nedomina patys drabužiai, jie tiesiog laidininkas, atveriantis kelius kam nors kitam. Per juos galima pasakoti istoriją ir kalbėti apie vertybės. Praėjusių rinkimų dieną (2018 metais rinkimus į Italijos parlamentą laimėjo prieštaringai vertinamos centro dešiniosios politinės partijos – red. past.) pristačiau dvidešimties juodų suknelių kolekciją. Tai buvo mano balsas, kur kas svarbesnis nei tas, kurį įmečiau į urną.“
