Victoras Hugo kadaise rašė: „Mano draugai, gerai atminkit, nėra nei piktžolių, nei blogų žmonių. Yra tik blogi augintojai.“ Tačiau žiūrint „Vargdienius“ man sunku patikėti šia išmintingojo prancūzo sentencija. Kaip žmogui, bet dar labiau kaip motinai.
Nepainiokite, šis filmas – ne muzikinė, kostiuminė juosta, kurioje vaidina Anne Hathaway. Tai „Oskaro“ nominantas, Kanų kino festivalio laureatas, Europos kino akademijos geriausiu debiutu pripažintas draminis trileris apie šiandieninę, ne tokią populiarią, labai nepatogią Prancūziją. Tiksliau, istorinį Paryžiaus priemiestį Monfermėjų, kur Hugo ir parašė savuosius „Vargdienius“.
Filmą įkvėpė 2005-aisiais Paryžiuje vykusios riaušės. Jis kupinas pykčio, alkanas humanizmo ir nepaliekantis jokios vilties. Ypač tiems, kurie iš paskutiniųjų stengiasi rasti būdą kovoti su blogiu. Ypač Stefanui, kuris prisidėjęs prie kovos su nusikalstamumu būrio yra priverstas bejėgiškai stebėti, kaip randasi dvejopi standartai. Ir kaip luošinami vaikai... Dėl pagrindinės šio filmo dramos man labiausiai ir kraujavo širdis. Nenoriu sugadinti jums žiūrėjimo malonumo, jei galiu kalbėdama apie šį filmą taip pasakyti, bet patikėkite – ekraną stingdanti bejėgystė labai gaji. Ką daryčiau aš, jei būčiau Stefanas? O jūs
„Vargdieniai“, režisierius Ladjas Ly, 2019 m.