Vilniaus gatvėse sutikęs Davidą Faustino (45) ne kiekvienas praeivis pažino, kad sostinėje vaikštinėja kultinio serialo „Vedęs ir turi vaikų“ žvaigždė. Paskutinė serija eteryje pasirodė daugiau nei prieš 20 metų, todėl reikia atidžiau įsižiūrėti, kad įžvelgtum aktorių išgarsinusį Badą Bandį.
O ir pats Davidas stengėsi neatkreipti dėmesio: žemas, vos 160 centimetrų ūgio, vyras vilkėjo juodą puspaltį, buvo užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu. „Bet barzdą nusiskutau vos atvykęs. Pamaniau, kad negaliu žmonėms pasirodyti kaip valkata“, – kvatojo aktorius, populiariosios kultūros festivalyje „Comic Con Baltics“ susitikęs su tūkstančiais gerbėjų. Savaitgalis net daug mačiusiam aktoriui pasirodė įtemptas – paskutinę dieną dalydamas autografus jis... užsnūdo.
„Tai pirmas kartas Lietuvoje, labai norėjau apžiūrėti Vilnių, todėl vos atvykęs nusiteikiau: tai padarysiu! Bet vos įėjęs į viešbučio kambarį griuvau lovon ir pabudau tik ryte. Užtat aną naktį išėjome pasivaikščioti po senamiestį, pavakarieniavome, lankėmės baruose. Man čia labai smagu, tik trūksta miego“, – pasakojo įspūdžius.
Pastaraisiais metais ypač daug garsių filmų ir serialų perkuriama, kurį laiką kalbėta ir apie „Vedęs ir turi vaikų“ tęsinį. Kaip manote, ar rasistinių ir seksistinių juokelių kupinas serialas šiandien galėtų gyvuoti?
Kai pirmą kartą išgirdau apie tęsinį, pamaniau: velniop, darom! Bet kuo daugiau apie tai mąstau, tuo labiau imu manyti, kad to niekam nereikia. Gal palikime jį tokį, koks buvo, ir vadinkime televizijos klasika. Kurti tęsinį būtų galima tik tuomet, jei kūrėjai nusispjautų į tai, ką įsijautrinusi visuomenė sako. Serialo gerbėjai nori tikro „Vedęs ir turi vaikų“: kad Bandžiai vadintų žmones storuliais, tyčiotųsi vieni iš kitų ir nekęstų prancūzų (juokiasi).
Paauglystė – kiekvienam sudėtingas metas, o jūs tokio amžiaus dar ir tapote žvaigžde. Kaip susitvarkėte su staiga užklupusiu populiarumu?
Sakyčiau, labai vidutiniškai. Užaugau šeimoje, vertinančioje privatumą, todėl net vaikystėje elgdavausi paranojiškai, jei mane atpažindavo gatvėje. Jau iki juostos „Vedęs ir turi vaikų“ filmavausi, bet nebuvau taip visuotinai atpažįstamas. Ir tas ramus gyvenimas staiga (spragteli pirštais) dingo, nebegalėjau net į prekybos centrą nueiti. Patiko pinigai, darbas, kūrybinė aplinka, bet gerbėjai... Nekenčiau dėmesio, nenorėjau kojos iš namų kelti, kamavo paranoja. Kaskart, kai žmonės prieidavo ir sakydavo: „Labas! Aš tave žiauriai mėgstu“, atšlydavau nesuprasdamas, ko jie iš manęs nori. Nemokėjau priimti meilės. Prireikė trejų ketverių metų, kol supratau, kad turiu pasiduoti ir pradėti mėgautis dėmesiu. Tuomet viskas stojo į vėžes. Taip, yra nemandagių žmonių, kurie kabinėjasi, kai per gatvę einu su mama ar vakarieniauju su dama. Tokius visada paauklėju, kad išmoktų deramai elgtis.
Ką beprotiškiausio jums yra pasakęs ar padaręs gerbėjas?
Pirmas į galvą dingtelėjęs atvejis – nešvankus. Kad ir kokiame Amerikos mieste būčiau, žmonės prieina džiaugsmingai nusiteikę: „Labas! Atpažįstu tave“, bet Niujorke visai kitoks mentalitetas. „Ei, močkrušy!“ – rėkia iš kitos gatvės pusės. Kiekviena viešnagė šiame mieste beprotiška, niekur kitur to nepamatysi – niujorkiečiai dievina filmą „Vedęs ir turi vaikų“.
Sykį su mama einame gatve – buvo šalta diena, tad pasislėpiau po švarko atlapais, kad nesušalčiau, – ir prasilenkiame su vaikinu, kuris jau nuėjęs kelis metrus staiga atsisuka ir sušunka: „Badai Bandi, pasakyk savo seseriai, kad norėčiau paragauti jos užpakalio!“ Mama negalėjo nustoti juoktis – jis tai pasakė be galo nuoširdžiai (kvatoja). Apskritai vyrai man vis mesteli ką nors šlykštaus apie Christiną (aktorė Christina Applegate vaidino Bado Bandžio seserį Kelę – red. past.). „Seni, ar permiegojai su seserimi?“ – šį klausimą girdžiu NUOLAT.
Kada nors bandėte pabėgti nuo Bado Bandžio? Ar tai apskritai įmanoma? Dauguma aktorių, paauglystėje atlikusių vaidmenis, kurie vėliau tapo itin populiarūs, taip ir lieka su jais?
Apskritai nemanau, kad verta atsikratyti buvusio vaidmens šešėlio. Nebent esi Macaulay Culkinas, bet tai jau išskirtinis atvejis. Man teko laimė įkūnyti personažą, kuris vyrams atrodė negrėsmingas – jam nesisekė su moterimis, žiūrovams buvo paprasta jį pamilti, nes galėjo įžvelgti savo atspindį. Badas – vienas tų puikių personažų, kurį lengva mėgti. Dėl Bado susitikau su nuostabiais žmonėmis, pavyzdžiui, George’u Harrisonu ar Ringo Starru. Aš, užaugęs su „The Beatles“ muzika, negalėjau net įsivaizduoti, kad vieną dieną George’as Harrisonas prieis prie manęs ir pasakys: „Esu milžiniškas gerbėjas!“ Tai patys geriausi prisiminimai.
Vis dar vaidinate?
Taip, bet dabar dažniausiai įgarsinu animacinius filmus (jo balsą galima išgirsti vaikų pamėgtame „Kaip prisijaukinti slibiną“ – red. past.), begalę reklamų. Tai puikus darbas, nes turiu nemažai laisvo laiko, tad galiu jį leisti su dukra ir mylimąja. Neslėpsiu, dėl užkadrinio darbo patiriu prieštaringų jausmų, nes stovint prieš kamerą yra daugiau jaudulio ir džiaugsmo. Tačiau su amžiumi suprantu, kad įgarsinti – ne toks ir prastas dalykas (šypsosi). Dirbu vos dvi valandas per dieną – tai dovana.
Jus galima išgirsti ir per radiją – turite savo laidą stotyje „Dash“.
Ką tik pradėjau vesti naują laidą – atsisakiau interviu ir dabar vieną valandą per savaitę stoviu prie didžėjaus pulto. Muzikos pasaulyje sukuosi jau ilgai (dešimtajame dešimtmetyje Faustino išleido kelis hiphopo įrašus – red. past.), bet didžėjauti pradėjau tik prieš keletą metų. Iš prigimties nesu technologijų žmogus, todėl tai šiek tiek gąsdino. Didžėjauti išties labai sunku – pabandęs pradėjau dar labiau gerbti šiuos žmones. Nuolat girdžiu kalbant: „Ai, jie tik mygtukus spaudo.“ Toli gražu – ateik ir pabandyk paspaudinėti! Duosiu milijoną, jei viskas pavyks iš pirmo karto. Aš prie to dirbu penkerius metus, mokausi iš Steve’o Aoki – jau esu neblogas.
Išbandėte save ir kaip scenaristas – prieš dešimtmetį pristatėte internetinį serialą „Star-ving“, jame vaidinate karikatūrinę savo paties versiją: nelaimingą, mylimąją ir pinigus prašvilpusią praeities žvaigždę...
...ir šį serialą jau pašalino iš interneto (juokiasi). Jis toks blogas. Kai sakau „blogas“, neturiu omenyje, kad prastas. Jis buvo per daug nukrypęs nuo normos, nors pasirodė gerokai anksčiau, nei prasidėjo šis laikotarpis – kai visi bijo, kad kas nors įsižeis. Jei pabandytum tokį serialą paleisti dabar, ištiktų visiška katastrofa. Tai buvo be galo rasistinis, agresyvus ir žiaurus projektas. Bet nukreiptas prieš visus: baltaodžius, juodaodžius, nacius, žydus, katalikus... Visiems kliuvo, o skaudžiausiai – man.
Dabartinėje visuomenėje toks serialas negali egzistuoti. Tai žinau, nes teises nusipirkę „Sony Crackle“ apskritai ištrynė „Star-ving“. Gal ir gerai, nes išties peržengiau kai kurias ribas. Bet iki šiol tikiu, kad tai buvo puikus šou su nuostabia komanda: vaidino Gilbertas Gottfriedas, Edas O’Neillas, Christina Applegate, Sethas Greenas, Edwardas Asneris...
Šiandien jūs – nevedęs, bet turite vaikų. Prieš trejus su puse metų su Lindsay Bronson susilaukėte dukrelės Avos Marie. Koks tėtis esate – griežtas, o gal pildote visus dukters įgeidžius?
Aš vis dar su savo vaiko mama, tik mes kol kas nesusituokę. Bet jau pakeliui (šypsodamasis parodo balto aukso žiedą ant piršto). Tikiuosi, auklėjant dukrą man pavyko atrasti tą teisingą viduriuką. Pats užaugau ypač griežtoje šeimoje, tėtis buvo šimtaprocentinis sicilietis – viskas privalėjo būti taip, kaip jis pasakė. Nenoriu dukters taip auginti, bet tėvas mane išmokė disciplinos, kurios daug kam trūksta. Jei man pavyks prie disciplinos pridėti gerokai daugiau meilės, kantrybės ir supratingumo, nei pats gavau, – tikiu, bus puikus derinys.
Žmona pasakytų, kad pernelyg lepinu vaiką, bet juk ji – mano dukra. Mes, tėvai, išties pametame galvas dėl dukrų. Aš ją tiesiog dievinu.
Jūsų tėvai sukosi pramogų versle, tad jūsų likimas buvo iš anksto nuspręstas – pirmą kartą nusifilmavote būdamas dar kūdikis. Tačiau savo dukters nestatote prieš kameras – kaip reaguotumėte, jei ji vieną dieną pareikštų norinti būti aktore, visai kaip jūs?
Net nedvejodamas pasakyčiau: „Siek to!“ Man patinka tai, ką darau, nors teko atsisakyti daugybės dalykų: mokyklos metais nežaidžiau futbolo, krepšinio ar beisbolo. Tai užknisdavo, nes norėdamas būti aktoriumi turi rinktis: po pamokų eini arba į treniruotes, arba į kino atrankas. Aš pasirinkau antrą variantą ir likimui esu dėkingas už tai, kaip pasisuko gyvenimas. Nesiginčysiu, esu padaręs daug klaidų, bet kas jų nedaro?
Jei jau užsiminėte apie sportą – šiandien turite kokių nors pomėgių?
Didžėjauju – bene kasdien nusileidžiu į rūsį, kur laikau visą savo įrangą, ir miksuoju įrašus, ieškau naujos muzikos. Tai mano ir mano šunų – jų turiu keturis – bendras hobis (juokiasi).