Vedų filosofė, parapsichologė K. Lapinia: „Vyrai nepalieka gerų šeimų, palieka tas, kuriose neįdomu“ (II dalis)

Apie moteriškumą, apie didžiausias klaidas santykiuose portalas Ji24.lt pakalbino Kristiną Lapinią – parapsichologę, regresinės meditacijos meistrę, bhakti jogę, vedų filosofę iš Latvijos. Ji jau kelissyk viešėjo Lietuvoje, jos paskaitos ir praktiniai seminarai visuomet sulaukia didelio susidomėjimo. Viešnią kalbinome Savęs pažinimo ir saviraiškos studijoje Vilniuje.

Skaitykite interviu su K. Lapinia I dalį – „Už kiekvieno vyro mazgotės slypi bjauri kalė“. Pateikiame II dalį.

– Kalbėdami apie santykius, daug kalbame apie moterį – kaip emocinio klimato šeimoje kūrėją. Koks tuomet vyro vaidmuo? Kaip jis turi padėti moteriai vykdyti jos misiją, skleistis tam moteriškumui ir dieviškai meilei? Ką jis turėtų daryti, kaip elgtis?

– Moteris vyrui suteikia tai, kas nematoma akimis, jaučiama širdimi, o vyras moteriai suteikia tai, kas matoma: namus, padėtį visuomenėje, vaikus, šeimą… O moteris? Ji savo žiniomis ir teisingu elgesiu suteikia vyrui daugiau galimybių uždirbti, nei jam lemta pagal karmos dėsnius. Taigi moteris teikia vyrui energiją, o vyras, į ją atsispirdamas, moters įkvėptas, kuria matomus turtus. Kai moteris elgiasi su vyru kaip su sūnumi, suyra kosmoso dėsniai. Argi jam reikia tokio šiltnamio, kuriame jis nesivysto?

– Bet tokį šiltnamio modelį propaguoja nemažai moterų. Štai situacija: moteris tvarkė namus, virė barščius, augino vaikus, o  vyras išeina pas kitą moterį. Tai šiuo atveju žmona kalta?

– Jis išeina pas moterį, su kuria jaustųsi vyras. Jo netenkina sūnaus vaidmuo. Jis nori būti didvyris. Vyrai nepalieka gerų šeimų, palieka tas, kuriose neįdomu. Kodėl jie žiūri kovinius filmus, kodėl žaidžia kompiuterinius žaidimus? Vyrui reikia iššūkių, kovos, azarto, aistros. O jei moteris viską užlygina, nuglosto, jam  nebelieka galimybių pasireikšti jo vyriškumui. Vyras gali arba dvasiškai vystytis, arba kovoti. Jei žmona namuose sukuria tokią atmosferą, kai jam tenka nuolat gintis (ji priekaištauja, graužia, kritikuoja ir pan.), tuomet vyras kovoja, kad išsaugotų save. Kai moteris tai daro grubiai (taip būna dažnai), tai vyras ir keiktis pradeda, ir gerti, ir kelti ranką prieš moterį… O kai namuose ramu, vyras dvasiškai auga, progresuoja. Nes pagrindinė vyro pareiga yra ne tik finansinė – uždirbti pinigus, palaikyti šeimą, bet ir vesti ją pas Dievą.

Jei žmona degraduoja, tai vyro kaltė, nes jis neveda jos Dievo link. Jei vyras pradeda gerti, save žudo, tai irgi jo kaltė, nes Dievas jam davė viską – žmoną, šeimą, o jis ta likimo dovana nepasinaudojo. Taigi vyras, kaip ir moteris, taip pat privalo turėti žinių. Pakeisti galima absoliučiai viską, tačiau reikia vidinio sprendimo ir noro.

– Ką vedos teigia apie skyrybas? Jeigu jos įvyksta, moteris dažnai kaltina save – kad kažką pražiūrėjo, kad elgėsi ne taip.

– Remiantis vedų kultūra, kai moteris išteka, atsakomybės nebeturi – atsakomybė už moterį, už šeimą krinta ant vyro pečių. Jeigu vyras palieka moterį su vaikais, o ši jį prakeikia, jam kitame gyvenime iškart suveiks karmos dėsnis – jį su vaikais paliks žmona. Ir karmos dėsnis veikia dešimčia kartų stipresne jėga!.. Tačiau skyrybų atveju žiūrima, kas yra iniciatorius. Jeigu moteris kaltina vyrą, reikia žiūrėti, kuris iš partnerių neatliko savo pareigų. Būna situacijų, kai moteris perpranta savo klaidas, savo elgesį ir suvokia, kad tai ji atvedė šeimą prie skyrybų slenksčio. Gailisi ir ištaiso klaidas.

Pažiūrėkime, ką turime? Mes, moterys, tokios štai protingos, su tokia stipria psichika, o norime visko pasiekti vyrų rankomis. O vyras, tas kvailiukas, ima ir pastato namą, ir nutiesia tiltą. Mes kaip princesės norime, kad tik mūsų užgaidas pildytų. Tai kas tuomet čia elgiasi ne taip, a?

Taip, mes esame deivės Lakshmi, tačiau ar elgiamės kaip deivės? Moteris sugeba per minutę penkis darbus padaryti, tačiau jeigu nori sunaikinti vyrą, tegu įsako jam per tą patį laiką tiek nuveikti. O ką daro, kai tam vyrui nepasiseka? Puola kaltinti: „Jis blogas, jis manęs nemyli.“ Čia ir pasireiškia žinių stoka – moteris nepažįsta vyro prigimties, nesistengia suprasti jo mąstymo. Savo reikalavimais tik susprogdina vyrą.

– Taigi, ko iš tiesų reikia vyrams?

– Vyrams iš mūsų, moterų, reikia tik trijų dalykų: grožio, meilės ir ramybės. Kur visa tai? Kur?

– Gerai, įsivaizduokime, kad ta valdinga moteris, kaip įvardijote, „bjauri kalė“, skaito šį straipsnį ir purkštauja: „Kliedesiai! Imsiu, matai, dabar keistis dėl vyro! Jis dėl manęs nė piršto nepajudina, tai ir aš nesižeminsiu, kudakuojančia višta vyrui nebūsiu.“

Moteris nepažįsta vyro prigimties, nesistengia suprasti jo mąstymo. Savo reikalavimais tik susprogdina vyrą.

– Tai jos teisė ir pasirinkimas. Egzistuoja keli įstatymai: Dievo (kosmoso) įstatymai, kurie amžini, niekada nesikeičia, ir valstybės įstatymai, kurie kinta ir mainosi. Anapusiniame pasaulyje būsime teisiami pagal visus įstatymus, ypač – pagal Dievo. Visi tolesni mūsų gyvenimai formuojasi, remdamiesi į ankstesniuosius, į tai, kaip mes juos nugyvenome. Ta moteris, kurią minėjote klausime, gali gyventi, kaip nori. Tačiau jeigu jos gyvenimas susideda tik iš prakeikimų, jeigu ji neatlieka savo pareigų, tuomet kyla klausimas: kokioje šeimoje ir kokios sveikatos būdama ji gims kitame gyvenime? Ir kaip ji atrodys pasenusi? Ar pastebėjote, kad piktos moterys panašios į raganas, į žmogystas, kurios mirė, tačiau jas pamiršo palaidoti?

Didžiausias sukrėtimas moteriai – ne faktas, kad ji neturi vyro ar turi netikusįjį, o jos senatvė, kai moteris tampa pikta, nepatenkinta, bambančia ir vieniša sene. Tokias moteris pamiršta net jų vaikai. Ką tai reiškia? Širdies šykštumą, nykumą. Tos moterys stengėsi duoti vaikams tai, ką manė esant reikalinga: valgį, išsilavinimą, drabužius, namus... Tačiau tokie vaikai užaugę nepaklaus mamos: „Kaip tu jautiesi? Kuo galiu tau padėti? Apie ką tu galvoji?“ Vaikai nebus to išmokę, nes augdami negirdėjo tokių klausimų iš mamos.

Mūsų amžiaus liga – žmonės kenčia nuo dvasios energijos stokos, nuo meilės alkio. Vienintelis momentas, kai nuo mūsų nusisuka Dievas, – tai egoizmas, išdidumas, puikybė. Kai esame vargšai, kai sergame, jis mūsų nepalieka. Kai žmogus dedasi Dievu ir mano, kad yra geresnis nei jis, degraduoja.

– Nuo ko pradėti perprasti tuos kosmoso dėsnius? Kaip pagerinti santykius?

– Kas yra vedų žinios? Tai pačios seniausias žinios, kurias perdavė Dievas. Tai ne indų, ne rusų, ne lietuvių žinios, tai – dieviškosios žinios. Jei gyvename remdamiesi vedų žiniomis ir dėsniais, gyvenimas labai greitai ima gerėti.

Viena didžiausių moters klaidų – neturi kantrybės. Elgiasi kaip vaikas. O kantrybė iš kur? Iš stiprybės. O iš kur ją paimsi, kai suardyta visa programa! Moterys dažosi plaukus, juos kerpa, taip prarasdamos energiją, stiprybę. Kai moteris reikalauja, įsakinėja, neteisingai prašo vyro, tai verčia jį daryti tai, ko šis nesugeba. Neišpildydamas moters troškimų, vyras negali jos pradžiuginti. Tai suvokdamas, jis kankinasi, jaučiasi pažemintas. O vyras iš esmės juk nejaučia džiaugsmo – jis jaučia jį per moterį, moteryje. Taigi moteris savo neišmintingu elgesiu, reikalavimais užsuka užburtą ratą: moters reikalavimas, vyras negali išpildyti, neišpildydamas nedžiugina moters, pats nepatenkintas, moteris nepatenkinta... Vyras neišvengiamai pradeda blogai jaustis. O kaip jam jaustis gerai, kai šalia – nuolat viskuo nepatenkinta moteris?!

– Ko trūksta, kad tie vidiniai pokyčiai vyktų, kad poros perprastų gyvenimo tiesas?

– Trūksta žinių. Žmonės nežino, kas jie yra. Štai norite, sužinoti, kas jūs? Ištarkite „Om“. Kuria ausimi klausotės šito garso?

– Kaire.

– Taigi labiau išreikšta bei aktyvuota yra jūsų moteriškoji pusė. Tačiau energetika rodo, kad ir vyriškoji pusė labai stipri, jūs esate itin nepriklausoma, bent jau stengiatės tokia būti. Kai mes meldžiamės, mes įduodame savo gyvenimą Dievui, jis mus ir veda. Tai vadinama paramatman arba intuicija, aukščiausia siela, Dievo aspektu gyvoje dvasioje, ne tik žmoguje. Kai mes paprasčiausiai savęs klausiame, kaip kažką daryti, ką pasakyti, tada Dievas mums atsako. Ir kartais, padedant Dievui, mums pavyksta būti reikiamoje vietoje, kalbėti teisingus žodžius ir neklysti. Svarbiausia yra norėti keistis ir judėti. Kai gimsta troškimas, kai jis įvardijamas, tada Dievas padeda rasti atsakymus: mesteli reikiamus žodžius, suveda su kitais žmonėmis. Prasideda kitas gyvenimas. Juk ir Paulo Coelho „Alchemikas“ yra apie ženklus ir gebėjimą juos skaityti, perprasti. Kad perprastume ženklus, protas turi būti ramus, kad suprastų, ką Dievas mums rodo, kokią žinią jis nori perduoti.

– O žmoguje juk tiek puikybės! Jis viską geriausiai žino ir sugeba padaryti pats. Juk mums taip ilgai kalė į galvas, kad „Žmogus – tai skamba išdidžiai!“, kad esame savo likimo kalviai.

– Vienas vedų kultūros dvasinis mokytojas teigė, kad moteris, kuri netiki Dievą, nežino gamtos (kosmoso) dėsnių, yra pati didžiausia nusidėjėlė, kelianti aplinkai pavojų. Pažiūrėkite: vyras tik pagalvos apie kokią niekšybę, pasigailės, kad tokių minčių kilo, o moteris būtinai padarys. Kaip gaila bebūtų, tiesa yra ta, kad didžiausios negerovės būtent yra padaromos moterų. Ypač stipri neigiama energija eina iš moterų, kurios negavo savo vyro, neišsipildė koks nors jų troškimas, susijęs su tuo vyru. Juk kaip veikia moterų instinktai? Moteris mato vyrą, ir jau sudėlioja visą paveikslą: kaip ji to vyro sąskaita susikurs gyvenimą, kokius turės namus, kiek augins vaikų ir pan. O vyras, tarkim, išeina pas kitą moterį. Ką daro paliktoji? Jį prakeikia: „Jei ne man, tai niekam.“ Išleidžia tokius baisius gyvatės nuodus, kad, Dieve, padėk.

Moteris yra tokia stipri jėja, tokia energija!.. Jei jos teisingai nenukreipsi, ji viską sugriaus. O kai moters širdyje gyvena meilė, ji gali geriau tarnauti Dievui. Tarkim, gėles pamerkti į vazą moteris gali geriau, o ne taip, kaip vyrai: merkia visą puokštę, kas paklius į vazą, kas ne. Juokinga, tačiau taip yra.

– Pastebėjau, jog kai kurios moterys tiki turinčios unikalų gelbėtojos geną. Jos mano, kad savo meile gali priversti pasikeisti vyrą. Tarkim, jei buvo apkiautėlis ar alkoholikas, tiesiog sugebės savo meile pakelti, pagydyti jį, jis bus moteriai dėkingas už parodytą šviesą tunelio gale, kad visą gyvenimą tarnaus jai, kaip ištikimas šuo. Tačiau kai tokią moterį vyras palieka, skausmo perkreiptu veidu ši pareiškia: „Aš tiek visko dėl tavęs padariau, tiek visko paaukojau, o tu toks nedėkingas!..“. Tai saviapgaulė? Juk moteris iš egoistinių paskatų tai darė, tiesa? Meile tokiuose santykiuose juk nė nekvepia.

– Vedos teigia, kad yra du bendravimo būdai: pirmas – nuoširdus, kai mes iš kito nieko nesitikime mainais, nieko nereikalaujame, neprašome, antras – savininkiški santykiai, kai kitą žmogų tik išnaudojame. Kai mes pasodiname medį, puoselėjame, tręšiame ir prižiūrime, tačiau jis neduoda vaisių, ką darome? Išrauname. Tačiau medžiai juk skirtingi: vieni vaisių subrandina po metų, dar kiti – po kelerių.

Moteris savo žiniomis ir dieviškąja meile gali pakelti vyrą, įkvėpti, bet vien tik moteriška meile ji verčia vyrą jaustis sūneliu. Ji prižiūri jį, kontroliuoja, rengia, maitina… Vyrą tokie santykiai slegia, jis ima vengti namų, žmonos. Jam iš moters visai ne to reikia, t. y. ne mamos, ne priekaištų, ne spaudimo. Kokie gali būti santykiai tarp mamos ir sūnaus?! Neįmanomas nei artumas, nei intymumas. Tai labai keisti santykiai: žmona viską atiduoda, sūnus (vyras) ima, o jai lieka tuštuma. Moters misija – išmokti imti, o vyro – išmokti duoti. Būtent toks modelis turi gyvuoti šeimoje. Tačiau daugelis moterų tesugeba duoti, išbarsto, save, o imti taip ir neišmoksta.

Santykiuose mes mirštame iš alkio: mūsų žodžiai ir poelgiai – tušti. Vedos teigia, kad vyras gali būti visiškas nulis, tačiau jei moteris elgiasi teisingai, jei išryškina vieną jo savybę, kurią mato ar nori matyti jame, tai vyras pasitempia, stengiasi tokiu tapti.

Pavyzdžiui, galima žiūrėti į vyrą kaip į menkystą, į mazgotę ir niekinamu žvilgsniu pasakyti: „Išnešk šiukšles.“ Intonacija tokia, kad mintyse beliktų pridurti: „Stuobry tu.“ Tačiau jei žiūrėsite į vyrą su pagarba, kaip į dvasinį šeimos lyderį, tai sakinys skambės kaip prašymas ir jau su nuolankiu, švelniu balso tonu: „Prašau, išnešk šiukšles.“ Atsiranda pagarba, meilė. O tada vyro dvasios mechanizmas ima veikti, jis išgirsta, jis pildo moters norus. Moteris gali turėti viską, jei mokėtų tinkamai paprašyti.

– Kai kurios moterys mano, jog tai manipuliacija, vaidyba. Geriau jau bus savimi nei, jų teigimu, pataikaus vyrui.

Vyras gali būti visiškas nulis, tačiau jei moteris elgiasi teisingai, jei išryškina vieną jo savybę, kurią mato ar nori matyti jame, tai ir vyras pasitempia, stengiasi tokiu tapti.

– Todėl tiek daug ir kalbu apie Dievą – meilės principą. Kai viską darai su meile, kuri kitokį pasaulį: gamini valgį su meile, vedi vaiką į darželį su meile, dirbi su meile... O ką daro moterys? „Pavargau!“, „Man tas atgrasu“, „Šito nenoriu, tai ne man“, „Kodėl aš?“... Tokia moteris mažomis dozėmis nuodija savo šeimą. Netgi jeigu ji turi viską, nori tik vartoti, mėgautis visu gėriu, o nieko nedaryti. Ji iš tiesų nežino savo paskirties šeimoje, savo vaidmens, nežino, kas kuria laimę. Ji viską daro atmestinai: iš inercijos išleidžia vaikus į darželį, bet kaip ir ne visada su ūpu pagamina maistą... Jaunos merginos netgi nemoka gaminti, savo kulinariniais eksperimentais nuodija šeimos narius. Ne dėl to, kad gamina nesveiką maistą, o kad gamina jį be meilės. Daugumos moterų manymu, neprivalu gaminti maistą, kad tai yra kančia, prievolė. Šeima valgo kavinėse ar pusgaminius iš prekybos centro. Tai baisi nelaimė.  Moteris savo kūryba, pačios paruoštu maistu tarsi sujungia šeimos narius, apdalija meile, rūpesčiu. Kai moteris nedaro to, ji apvagia artimus žmones, nemaitina jų savo meile.

INTERVIU TĘSINYS – III dalis: „Mus moko uždirbti pinigus, tačiau nemoko, kaip būti laimingiems“.