Veidotyrininkas Armandas Kažerskas: „80 proc. žmonių dirba ne tai, ką turėtų“

– Ką, bendrais bruožais, galima nuskaityti iš žmogaus veido?

– Veide pirmiausia mes matome genetinius bruožus, kurie atsinešami iš šeimos, giminės ir iš kurių sprendžiame, koks žmogaus tipažas – ar jis valdingas, ar revoliucionierius, ar jam reikia globos, ar turi verslininko gyslelę, ar nuolatos viską tobulina, moko kitus, kuria nuostabius dalykus ir t.t. Žmonių tipų yra daug, tačiau svarbu nepainioti to, kas apima žmogaus genetinį tipažą, o kas kyla iš giliau. Kaip nėra identiškos išvaizdos žmonių, taip nėra ir vienodai kalbančių širdžių.

Akys – svarbiausias žmogaus bruožas. Iš jų matome vidinę žmogaus būseną: ar jis laimingas, ar prislėgtas, ir ar yra dvasingas – ar sąžiningas, ar sąžinė „užspeista“. Visi mes ją turime, tik ne visi ja vadovaujasi. Tai parodo, ar žmogus dirba iš širdies, jo sveikatos būklę.

Vyrai dažniau vadovaujasi protu, bet tai nereiškia, kad jie neturi širdies, gal tiesiog labiau jos bijo, tai nevaldomas dalykas.

Genetika ir širdies balsas – du skirtingi dalykai. Jei mes žiūrime į žmogų tik iš genetinės pusės, geriausiu atveju galime analizuoti jį 50 proc. tikslumu. Dauguma žmonių mąsto protingai, bet jie nesirealizuoja. Moterys daugiau apie tai supranta, o vyrai dažniau vadovaujasi protu, bet tai nereiškia, kad jie neturi širdies, gal tiesiog labiau jos bijo, tai nevaldomas dalykas. Tu arba vadovaujiesi širdimi, arba ne. Kitu atveju viduje įvyksta skilimas. Mimikos, tam tikros raukšlės, odos pigmentacija, apgamai, akys atspindi dilemos požymius.

80 proc. žmonių dirba ne tai, ką turėtų, yra nelaimingi, pikti. 17 proc. dirba jiems tinkamus, malonius darbus, tačiau neretai patinginiauja. Ir tik 3 proc. nuolat tobulėja ir kuria didžiulę pridėtinę vertę aplinkiniams. Jie pasaulyje valdo viską, tai lyderiai skirtingose srityse. Taigi iš veido galima matyti, kur žmogų nukreipti, kad galėtų maksimaliai realizuoti save. Bet paskui jis pats pasirenka, nes klausyti širdies reikia daug drąsos, ji dažniausiai kviečia į labai unikalius dalykus. Užtat sakoma: jeigu nori turėti viską, atsisakyk visko. Paklausyk savo širdies ir keliauk ten, kur kviečia, bet nepamiršk proto. 

Pačioje pradžioje svarbu turėti tave suprantantį žmogų, kuris turi efektyviausius įrankius, tada viskas pasidaro daug lengviau. Pravestas pro stingdančią baimę, žmogus tampa beveik nesustabdomas.

– Kaip galima iš to, ką nulėmė genai, gyvenimo būdas, žalingi įpročiai, susidaryti labai konkretų žmogaus paveikslą? Ir, kiek teko skaityti iš atsiliepimų apie jus, – teisingą.

– Tai yra profesionalumas, svarbiausia iš mažų detalių mokėti viską sudėlioti ir pateikti tikslias išvadas. Bet čia kaip ir matematikoje – pirmiausia reikia išmokti taisykles, kad galėtume jomis laviruoti. Įgudę, tradicinės kinų medicinos gydytojai iš to, kaip žmogus ateina, koks jo veidas, akys, gali daug pasakyti, kas žmogui yra, kuri kūno dalis negaluoja, kaip ją sustiprinti.

– Kiek teko domėtis, išanalizuoti žmogų vien pagal jo nuotraukas sunkiau, nes nematote jo mimikų, apskritai kūno kalbos.

– Visuomet rekomenduoju žmonėms, jei tik turi galimybę ir pageidauja aptarti subtilius niuansus, susitikti gyvai. Kalbu apie tą širdies balsą, kurį reikia užčiuopti, įžvelgti žmogaus akyse, o analizuojant grynai iš genetinės pusės – apibūdinti tipažą, elgesio modelį, santykių suderinamumą, sveikatos būklę, savirealizacijos sąlygas – užtenka ir nuotraukos.

Man greitai viskas tampa aišku, bet kai žmogui nori paaiškinti jo kalba, kad pats suprastų, ką visada turėjo ir nuo ko bėgo, nes to nepripažino ar aplinkybės nesusiklostė, reikia daugiau laiko.

Kai žmogus ateina tarsi iš niekur, tu nieko apie jį nežinai ir matai tik kelias minutes, sugebi jį pažinti neretai geriau negu šeimos nariai ar draugai, kyla nuostabus, neįkainojamas tarpusavio bendrystės jausmas!

– Tai jūs, prieš susitikdamas su klientais, nežinote nei jų profesijos, nei amžiaus, nei nieko?

– Ne, sąmoningai pasilieku įdomumo. Pats sau keliu aukštesnę kartelę. Jūs turbūt ir pati jaučiate, kad žmogus jaučiasi laimingas, kai nuolatos gali tobulėti, dėl to tų pasunkinimų – sąmoningai ar ne – mes kartais susikuriame, kad juos įveikę, jaustume didesnę laimę ir prasmę.

– Skaičiau įdomią jūsų pastabą, kad mes nuo vaikystės esame linkę kitus vertinti pagal išvaizdą, bet dažniausiai tas vertinimas daugiau pasako apie mus pačius, negu apie tuos, kuriuos vertiname.

– Taip. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko apsistojau ties veidotyra, ta, kad norėjau objektyviai matyti, vertinti, kas yra aplink mane. Ne taip, kaip aš įsivaizduoju, kokia yra aplinka. Mūsų patirtis – į sąnarius įaugusi vaikystė: kur mes užaugome, su kuo bendravome, kaip elgėmės, taip vertiname ir aplinką. Kuo daugiau žmogus matęs ir suvokęs,  tuo giliau gali matyti kitus. Jei jis pats nėra gilus, tai ir kituose gelmės neįžvelgs. Tai daugiau priklauso nuo patirties ir siekių. Kas nenori analizuoti, tai ir nereikia, tai nėra blogai. Kiekvienas turime pasirinkimo laisvę, bet ir padariniai mums priklauso. Visi mes daugiau ar mažiau vertiname žmones iš pirmo žvilgsnio, tačiau reikėtų tai daryti profesionaliai.

Jeigu esi analitinio polėkio ir tave įtraukia ten, kur yra didelė kaita, reikia greitai priimti sprendimus, imtis daug iniciatyvos, tau visiškai nėra už ko užsikabinti.

Mums labai svarbu, kad būtų kuo mažesnė išorinė trintis. Jeigu esi analitinio polėkio ir tave įtraukia ten, kur yra didelė kaita, reikia greitai priimti sprendimus, imtis daug iniciatyvos, lipšniai bendrauti, tau visiškai nėra už ko užsikabinti ir pats jauti, kad nesugebi. O jei dar pradedi lyginti save su tais, kurie yra savo vietose, tavęs nesupranta, pagalvoji, kad esi nevykėlis. Tokiomis sąlygomis nesunkiai formuojasi kompleksai. O juk žmogus ne negabus, gal jis tiesiog ne savo vietoje? Gal iš jo ne tų įgūdžių reikalauja? Gal jam tiesiog reikia trupučio pagalbos, padrąsinimo, nukreipimo? Padėdami kitiems, padedame ir sau.

– Ar galite paaiškinti, kodėl tiek daug žmonių atsiduria ne savo vietoje?

– Priežasčių yra daug, tačiau norėčiau išskirti baimę paklausyti savo širdies balso. Jį turime nuo gimimo, tai žmogaus branduolys. Mūsų pašaukimas vyksta kasdien, bet nuotrupomis, ir nelabai suvokiame, kad tai vyksta. Tenka pasirinkti, ar įsiklausysime, o kai norime tai įgyvendinti, stabdo baimė, palaikymo stoka, efektyvios strategijos neturėjimas. Dažniausiai žmonės užstringa ties veiksmu, jie turi per daug kompleksų, galvoja, kad jiems nepavyks, aplinka sako, kad jie nemoka to ir ano, ir žmonės galiausiai tuo patiki. Kas blogiausia – ilgainiui tai pradeda pildytis. Tačiau niekada nevėlu būti laimingiems ir pradėti savo gyvenimą, materializuoti fantastiškus dalykus, kylančius iš širdies!

– Rašant straipsnius teko pastebėti, kad žmones ypatingai domina temos, kur galima gauti patvirtinimą: ar rado tinkamą antrąją pusę, ar tinkamą darbą dirba, ar gyvenime eina teisingu keliu. Ar pas jus kreipiasi tik tokie, kurie gal jau kryžkelę priėjo, ar ir kur, atrodo, viskas gerai, tik kaip pas gydytoją apsilanko profilaktiškai?

– Daugumą atėjusių galima suskirstyti į dvi kategorijas: arba stipriai sulaužyti, kuriems praktiškai niekas nepadėjo, arba kam labai gerai sekasi ir nori dar geriau. Tie, kurie domisi naujovėmis, ypač jei nori išlikti savirealizacijos viršūnėje, veidotyrą naudoja kaip įrankį, kad atlaikytų ganėtinai aršią konkurenciją, priimtų geriausius galimus sprendimus. O kas jaučiasi daugmaž normaliai, apie tai negalvoja ir jiems nereikia nei pagalbos, nei patvirtinimo. Jie tiesiog gyvena. Ne veltui žinoma, jog turtingi toliau turtėja, o skurstantys toliau skursta, kalbant ne vien apie materialius dalykus. 

– Jūs konsultuojate ne tik privačiai, bet ir vedate mokymus. Ką per tas 5 valandas galima išmokti?

– Bazinių dalykų. Žmonės sužino, ko nebuvo girdėję apie tuos, kurie juos supa, išmoksta suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, kuris bus pasyvus, kuris aktyvus, kuris daug kalba, kuris mažai, kas pradėjo dirbti anksti, kieno sveikata genetiškai stipresnė, kam reikės daugiau dėmesio ir t.t.

– Savo paslaugų feisbuko profilyje aprašėte, ką reiškia žmogaus antakių forma ar atstumas tarp akių. Bet juk moterys moka tai pamaskuoti ar paryškinti. Ar analizei tai įtakos neturi?

– Jei moteris turi labai vešlius antakius, retas atvejis, kad išsipešios juos ir paliks kaip siūlą. Bet jeigu man kyla įtarimų (antakiai susiję su charakteriu, darbų tęstinumu, rizikingumu ir aktyvumu) ir tai svarbu per konsultaciją, aš moterų paklausiu, ar labai pešioja antakius. Plaukelių augimo kryptis taip pat svarbi, bet juos sunkiau ilgam sušukuoti, nebent kažką specialiai darytų. Tai matoma. Bet taip, šioje praktikoje vyrus lengviau „išskaityti“.

– Sakote, kad daugiausia apie žmogų pasako akys. O, pavyzdžiui, kad ir jūs – su akiniais. Ar akiniai kitiems netrukdo susidaryti įspūdį apie žmogų, „skaityti“ jo bruožus?

– Analizei akiniai netrukdo, nebent būtų nuo saulės. Bet ilgai juos nešiojant, akys akiduobėse pagilėja, kas suteikia žmogaus charakteriui daugiau intravertiškumo, nes giliai „įsodintos“ akys – intravertų bruožas.

– Pabaigai norėčiau paklausti apie jus. Dirbote teisinėje srityje, kaip galiausiai atsidūrėte čia?

Dažniausiai bėgama nuo savęs, kad nereikėtų pasakyti, kad mūsų kažkas visiškai netenkina, kad esame ne savo vietoje.

– Turėjau perspektyvų, bet suvokiau, kad tai nepakeliui mano širdžiai. Sprendžiau dilemą: ar būsiu laimingas ir eisiu į visišką nežinią, ar ne. Jei kažkas netenkina, reikia savęs paklausti, ko norėtum? Dažniausiai bėgama nuo savęs, kad nereikėtų pasakyti, kad mūsų kažkas visiškai netenkina, kad esame ne savo vietoje, bandome pasiteisinti: normalus atlyginimas, saugumas, gera perspektyva, bus gera pensija. Aš priėmiau sprendimą visko atsisakyti, kad turėčiau dar geriau. Tikėjau ir jaučiau, kad pavyks. To ieškojau gerus dešimt metų, nuo paauglystės. Veidotyra skirta tam, kad greičiau pažintum žmogų, kad nereikėtų dešimties seansų, kaip tradiciniam psichologui, kad nuspręstum, kaip padėti. Ja užsiimu trejus metus, tai tik mano ieškojimų ledkalnio viršūnė.

Visa tai perėjau, nebuvo stipraus palaikymo, nes aplinkoje nebuvo žmonių, kurie dirbtų grynai iš pašaukimo, bet jaučiau, kad taip turi būti. Žinoma, mylinti, gausi šeima daugiau nerimavo, nei suprato, tai natūralu. Laimei, greitai pavyko juos nuraminti. Tikėjimas, išgryninimas, gera strategija ir ėmimasis veiksmų duoda nuostabių rezultatų. Aš neišradau dviračio, tik nusprendžiau juo važiuoti, jis tyliai laukė kampe.

Ačiū jums už žingeidumą ir interviu. Jums galima išsipasakoti viską ir žinoti, jog tai nebus panaudota prieš mane patį, dėl trumpalaikių tikslų. Esate puikus pavyzdys didžiąjai daliai pasimetusių žurnalistų!

Praktiniai A. Kažersko patarimai, ką gali išskaityti kiekvienas žmogus savo ar aplinkinių veide, jau greitai Elaima.lt.