Veidotyros specialistė Eglė Pelienė: „Veido bruožai išryškina ne tik teigiamas, bet ir neigiamas asmens savybes“

Portalas Ji24.lt pakalbino veidotyros specialistę Eglę Pelienę apie tai, ką įmanoma išskaityti mūsų veide ir kaip tai gali praversti gyvenimiškose situacijose. 

– Egle, papasakokite, kaip susidomėjote veidotyra? Kaip ji atsirado jūsų gyvenime?

– Labai paprastai – ilgą laiką dirbau vadovaujamą darbą. Pastebėjau, kad bendraujant su komandos nariais, man norisi daugiau išmanyti apie kiekvieno tipą, psichologines ypatybes, atrasti asmenybės niuansus. Veidotyra man pasirodė itin priimtina, tuo labiau, kad jai nereikėjo sugaišti itin daug laiko. Visos metodikos, kurios nagrinėja žmogaus elgesį ir požiūrį bei jo savybes, yra kiek panašios. Tačiau fizionomika mane akimirksniu patraukė savo paprastumu, greitumu, o svarbiausia, teisingumu bei taiklumu. Veidotyra užsiimu jau beveik 13 metų. 

– Kiek jums užtenka laiko, kad pažvelgusi galėtumėte apibūdinti žmogų?

– Pirminiam įspūdžiui gali užtekti ir keliolikos sekundžių, o štai rimtai, išsamesnei analizei reikia daugiau laiko – juk kiekvienas žmogus yra labai individualus. Be to, ką mes norime sužinoti apie save? Ar rūpi tik pirmas įspūdis, o gal domina, kaip priimame rimtus sprendimus, kokia mūsų asmenybė, kaip elgiamės vienoje ar kitoje situacijoje? 
 

– Ar pirmasis įspūdis ir rimta analizė gali kardinaliai skirtis?

– Nelabai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad išsamesnė analizė, žinoma, atskleis daugiau apie patį žmogų. Fizionomika, arba veidų skaitymas, apima ne tik veidą, bet ir kūno kalbą, eiseną, sudėjimą bei kitus niuansus. Tačiau pirminis įspūdis susidaro tuomet, kai tu žvelgi į labiausiai dominuojančius, išsiskiriančius žmogaus bruožus, kurie ir turi įtakos elgsenai, charakterio savybėms. O štai išsami analizė padeda viską sujungti ir užbaigti dėlionę. 

– Na, o jeigu žmogus nenori savęs atskleisti, ar gali būti, kad vis tiek perskaitysite, koks jis yra? Ar veidas – tai atversta knyga?

– Subjektyvių dalykų pasakyti tikrai neįmanoma. Tuo labiau, kad vienam tos pačios būdo savybės gali būti geros, o štai kitam – blogos. Prisimenu, teko skaityti paskaitą „Nusikaltėlio veidas“, kurioje reikėjo atskleisti, ar įmanoma tik pažvelgus į veidą pasakyti, kad žmogus linkęs nusikalsti. Ir išvis – ar tai įmanoma? Tačiau pagalvokite, juk net tokioje sferoje nusikaltėliai yra labai skirtingi žmonės, pavyzdžiui, finansinėse srityje besisukantys gali būti net labai galantiški ir visai kitaip atrodys smogikas, aferistas... Mano nuomone, perskaityti iš veido, į ką žmogus linkęs, tikrai galima, tačiau ne viską. Tuo labiau, kad mes labai keičiamės – ugdome save, mokomės, tobulėjame, užsidedame gausybę moralinių kaukių, taigi paklaida visada įmanoma. 

– Gyvenime žmonės trokšta surasti antrąją pusę, kurią neretai idealizuoja, nori priskirti vienas ar kitas savybes, taigi, įdomu, ar veide gali matytis asmenybės tvirtumas, šeimyniškumas ir kitos bendram gyvenimui tinkančios savybės, tarkime, patikimumas, šiltumas?

– Pradėkime nuo to, kas yra šeimyniškas žmogus. Kiekvienam šis bruožas atsiskleidžia skirtingai: vieniems šeimyniškas reiškia visus ūkio darbus nudirbantį asmenį, kitam – tai gali būti švelnaus charakterio, puikiai sutarianti su vaikais asmenybė. Tai labai skirtingi dalykai, kadangi kiekvienas turi savo šeimos modelį ir jam tinkančių savybių visumą. Tarkime, lietuvio šeimos modelis bus visiškai kitoks nei italo ar ispano.

Kuo masyvesni veido bruožai, tuo daugiau žmoguje nepriklausomybės, ryžto, dominavimo, valingumo, valdingumo.

Tačiau tvirtumas tiek moteryje, tiek vyre gali atsiskleisti per žandikaulio liniją ir smakrą. Tokių žmonių veido bruožai būna masyvūs, dideli, dominuojantys, atsikišę, platūs. Apskritai, galėčiau teigti, kad tvirtesnio būdo, savimi pasitikintys žmonės yra platesnių veidų, jų kaukolė didesnė, masyvesnė. Na, o nuo to priklauso ir kiti veido bruožai. Sunku įsivaizduoti masyvų, kvadratinės formos veidą, kuriame šviestų mažytė nosis. Patikėkite, taip būna tikrai retai.

Kuo masyvesni veido bruožai, tuo daugiau žmoguje nepriklausomybės, ryžto, dominavimo, valingumo, valdingumo. Tačiau noriu pasakyti, kad veido bruožai turi minusų ir pliusų, todėl, pavyzdžiui, šalia paminėtų teigiamų savybių eis ir neigiamos: agresija, pernelyg didelis noras dominuoti, valdyti, atkaklumo perteklius. 

Kalbant apie šiltumą, patikimumą, žiūrėdami į veidą atkreipkite dėmesį, ar jis yra simetriškas, ar į akis pernelyg nekrinta vienas ar kitas bruožas (tarkime, didelė nosis), ar jaučiama harmonija. Jeigu matote itin mažas akis, kurios įsodintos labai giliai, arba itin putlias lūpas, tai jau įvardinčiau nukrypimu nuo normos. Taip, mes susiduriame su įdomia asmenybe, tačiau tai nereiškia, kad ji nebus, pavyzdžiui, itin ekscentriška. 

Atkreipkite dėmesį, kaip žmoguje atrodo kairė ir dešinė pusės. Kairė atsakinga už emocijų pasaulį, o dešinė išsiskiria tuo, kad atskleidžia, kaip žmogus save išreiškia socialiniame pasaulyje. Todėl suklūstu, jeigu šios abi pusės yra labai skirtingos, trūksta harmoningumo, simetrijos. Toks žmogus gali gyventi dvigubą gyvenimą, vienaip jaustis viduje, ir visai kitaip tai demonstruoti išorėje.  

– Pakalbėkime apie seksualumą. Moterys dažnai mano, kad didelės akys, putlios lūpos, duobutės skruostuose lyg ir seksualumo ženklas. Kiek čia tiesos?

– Didelės akys apskritai traukia dėmesį todėl, kad žmogus yra ryškesnis, ekstravertiškesnis, nuoširdesnis, atviresnis, emocionalesnis, netgi sakyčiau – pakantesnis. Į tokį žmogų maloniau žiūrėti, jis yra patrauklesnis, ir tai sakau remdamasi jau ne veidotyros aspektais, o paprasčiausiais empiriniais duomenimis. Su seksualumu tai nelabai turi ką bendro. Sutinku dėl lūpų – jose itin daug skonio, lytėjimo receptorių, todėl putlesnės, išraiškingesnės jos jau savaime siunčia ženklą apie aukštesnį libido. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad glebios, beformės lūpos, net jeigu jos ir yra didesnės, kalba apie pernelyg didelį seksualumą arba tam tikra patologiją. 

Pastebėjau, kad didesnę seksualinę energiją spinduliuoja žmonės, kurie yra ilgesniais kaklais, taip pat seksualiniai poreikiai didesni asmenybių, turinčių putlesnę apatinę lūpą. Labai gilus griovelis tarp nosies ir lūpų bei skeltas smakras taip pat yra aukštesnio libido ženklas. Na, o duobutės skruostuose išreiškia vaikiškumą, charizmatiškumą; tokie žmonės trykšta optimizmu, žaismingumu, vėjavaikiškumu. Negalėtume tokių vertinti kaip pernelyg rimtų asmenybių ar kaip uždarų žmonių. 

– Vadinasi, paplitusi liaudies teorija, kad skeltas smakras būdingas seksualiems žmonėms, iš tikrųjų yra teisingas?

– Šiuo atveju žmogus turi daugiau testosterono, taigi, taip, tiesos tame tikrai yra. Supraskite, kad seksualinė energija nėra nukreipta vien tik į intymumą. Tokie žmonės tiesiog yra charizmatiškesni, ryškesni, labiau pritraukia prie savęs, juose slypi bendro simpatingumo energija. Tačiau, kaip ir anksčiau kalbėjome, yra ir neigiamų atspalvių. Tokių bruožų asmenybės gali ir nesuvaldyti savo seksualinių poreikių, gali būti linkę į intymius nuotykius, nepastovumą. Tačiau juose gausu vidinio užtaiso. 

– Jeigu apatinė lūpa išreiškia seksualumą, tuomet apie ką kalba aiškiai išreikšta, putlesnė viršutinė lūpa?

– Tokie žmonės turi ypatingą bruožą – jie linkę moralizuoti, mokyti bei idealizuoti. Tačiau pastarasis bruožas turi blogąją prasmę. Atkreipkite dėmesį, kaip vaikai, kurie mėgdžioja pamokslaujančius mokytojus ar savo tėvus, sudėlioja lūpas – jie atkiša viršutinę lūpą. Nagrinėdami savo ar kito žmogaus veidą, atkreipkite dėmesį, kaip mūsų veido išraiška pasikeičia, kai jaučiame vieną ar kitą emociją, arba norime atskleisti vieną ar kitą savo veido bruožą. 

– Pasaulyje dabar labai madinga pasitobulinti veido ir kūno bruožus – nuo putlių lūpų iki putlios krūtinės ar sėdynės. Kaip manote, ar su pasikeitusiais veido bruožais pasikeičia ir asmenybė, požiūris į pasaulį?

– Dviprasmiškas klausimas, kadangi reikia atsižvelgti į tai, kodėl žmogus tai daro. Tarkime, jeigu operacija atliekama tam, kad pašalintų kokį nors rimtą defektą, tuomet suvokimas apie pasaulį neturėtų labai keistis. Tačiau šioje vietoje atkreipkime dėmesį į tai, kad vienaip žmogus priima save, o visai kitaip jį supranta aplinka. Žmogaus veidas – tai signalas, atskleidžiantis, kaip su juo reikėtų bendrauti. 

Riestanosiai gali būti įkyrūs, persistengdami su savo paslaugumu, todėl norisi bėgti kuo toliau. 

Kitas dalykas, kai, pavyzdžiui, moteris mąsto, kad paputlinusi lūpas sulauks sėkmės, dėmesio ir vyrų antplūdžio. Manau, kad ne visai – lūkesčiai gali būti per dideli, be to, problema dažnai būna ne tik išvaizdoje, o slypi kur kas giliau. Tada mes susiduriame su spąstais – asmenybės savybės nepasikeitė, o štai išputlinos lūpos jau siunčia vyrams signalą, kad prieš juos stovi seksuali moteris.

Jeigu žmogus keičiasi kartu su savo išvaizda, tarkime, ilgą laiką moteris turėjo antsvorio, tačiau pradėjo sportuoti, laikytis dietos, ir viso to rezultatas ne tik pagražėjusi figūra, bet ir žibančios akys, energija, šypsena veide, tuomet, tikėtina, kad žmogų dėl jo asmeninių būdo savybių kitaip priims ir aplinkiniai. Tačiau, turiu pabrėžti, kad tokie pokyčiai neįvyksta per savaitę. Gyvenimo būdas, pasaulėžiūra kinta pamažu, o štai drastiškas išvaizdos keitimas iš tikrųjų siunčia klaidingus signalus. 

– Kokie bruožai turi lemiamos įtakos žmogaus būdo savybėms?

– Kad ir ta pati nosis – jos vaidmuo vienas svarbiausių. Jeigu iš prigimties nosis didelė, plačiomis šnervėmis, su kuprele, o plastinės chirurgijos specialistai ją paverčia „klasikine“, atitinkančia primetamus grožio standartus, tuomet atsitinka keli dalykai.

Tarkime, fiziologiškai žmogus pradeda kitaip kvėpuoti, taip pat suardoma tam tikra harmonija veide. Kaip gamta kuria? Jeigu žmogus turi didesnę nosį, tai ir pačiame veide matysime stambesnius bruožus. Ir jeigu tokioje visumoje nosis yra mažytė, atrodo keistai. 

Riestanosiai – prigimtiniai altruistai. Jie visada ieško, kaip įkūnyti savo emocijas, paslaugūs, jiems kur kas svarbiau dvasiniai, moraliniai, jausminiai dalykai nei materialumas. Darbe tokie žmonės itin paslaugūs, dažniausiai tokie ir dirba paslaugų sferoje. Tačiau minusas tas, kad riestanosiai gali būti įkyrūs, persistengdami su savo paslaugumu, todėl norisi bėgti kuo toliau. 

– Jeigu žmonių veidai panašūs arba vienodi, tarkime, kalbame apie dvynius, vadinasi, jie turėtų pasižymėti tokiomis pačiomis charakterio ypatybėmis. Kodėl tuomet dauguma dvynių tvirtina, kad jie yra visiškai skirtingi žmonės?

– Jeigu turime identiškus dvynius, negalime pasakyti, kad ir jų būdo savybės ar gyvenimo tikslai vienodi, tačiau, kad jie bus panašūs – yra tiesos. Jeigu jie turi smailias nosis – tikrai bus smulkmeniški, detalūs. Man būtų sunku įsivaizduoti, kad dvyniai būtų lyg iš skirtingų planetų. Natūralu, kad vienas gali būti aktyvesnis, o kitas pasyvesnis, ypač, jeigu tai mergaitė ar berniukas, kai įtakos turi ir lyčių skirtumai.

Nesutikčiau su ta nuomone, kad dvyniai visiškai skirtingi. Gali būti, kad jie, vedini noro atrodyti ir būti vieninteliais, stengiasi išsiskirti savo elgesiu, asmenybės priešinimusi būti klonu. Tačiau iš tikrųjų, laikui bėgant, dvyniai neretai atranda, kad yra itin panašūs nei galėtų pagalvoti. 

– Dažnai girdime, kaip moterų ir vyrų grožis įvardijamas žodžiu „klasikinis“. O kas yra išskirtiniai veido bruožai? Žmonės mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas asmuo yra nestandartinio grožio. Kaip tai veikia mūsų asmenybę?

– Išskirtinių bruožų veidas yra toks, kai žiūrint į jį kažkas labiausiai krinta į akis, tarkime, jau apkalbėta nosis su kuprele, didžiulės išraiškingos akys, jų spalva, labai didelis smakras. Tokių bruožų gali būti labai daug. Ne visada jie būna malonūs akiai, taigi išskirtinumas taip pat turi neigiamų ir teigiamų ypatybių. Tai ne visada gražu, veikiau subjektyvu. Išskirtiniai bruožai gali reikšti, kad ir žmogus tam tikruose elgesio modeliuose yra išsiskiriantis. 

– Ar veide galite įžvelgti sėkmę, gyvenimo kelią?

– Žiūrint  į tai, ką vadinsime sėkme: vienam tai šeima, kitam verslininko kelias, trečiam noras tapti pasaulinio garso žvaigžde. Taigi negalime visko mauti ant vieno kurpalio. Tačiau žvelgdami į veidą, galime suvokti ir suprasti savo prigimtines būdo savybes, pavyzdžiui, stipriąsias, gerąsias, kurias pravartu dar labiau tobulinti, kad žinotume, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Arba kaip susidoroti su neigiamomis, jeigu esi linkęs į agresiją ar per didelį norą dominuoti – juk tai gali kišti koją siekiant profesinių aukštumų.

Trumpai tariant, žmogus pažinęs savo asmenybę, suvokęs, kaip gali valdyti savo emocijas ar užgniaužti neigiamas, tobulėja. Pastaruoju metu mes taip bandome save keisti, lipdyti iš naujo, kad užmirštame tai, kas mums duota. Atsižvelgę į prigimtį, galime pasiekti daugiau nei galime įsivaizduoti.