Lyriškoji. Melancholiškoji. Romantiškoji. Švelnioji. Dainininkę Katie MELUA (37) lydinčių epitetų sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės, tačiau šiandien jai turbūt labiausiai tinka žodis „laiminga“. Laiminga, nes po sunkių skyrybų vėl mėgaujasi meile. Laiminga, nes po pandeminio sąstingio leidžiasi į koncertų turą. Rugpjūčio 13 dieną Katie bus galima išgirsti ir Palangos koncertų salėje.
Kaip tik prieš interviu klausiausi jūsų naujausios dainos „Textures of Memories“ iš netrukus pasirodysiančio albumo „Aerial Objects“...
Šis albumas – bendras darbas su muzikantu Simonu Goffu. Susipažinome tik praėjusiais metais, kai buvo išleistas jo albumas „Vale“, – man jis pasirodė ypatingas. Susitikome, kartu padirbėjome ir nusprendėme leisti bendrą albumą. Dainas kūrėme nesilaikydami įprastos jų struktūros, daug eksperimentavome, savo kūryba tyrinėjome architektūros ir erdvės poveikį žmonėms.
Kokia vieta jums kelia daugiausia sentimentų, emocijų?
Jų daugybė, kai kurias jų sudėjome į albumą, pavyzdžiui, jame yra daina „Tbilisi Airport“ – Tbilisio oro uostas mano širdyje užima ypatingą vietą. Gruziją su tėvais palikome, kai buvau aštuonerių, tačiau visas atostogas leisdavau gimtinėje, ten lankydavausi kiekvieną vasarą.
Nuo tada man oro uostas kelia dviprasmiškus jausmus – ir graudulį, ir džiaugsmą. Juk ten sveikinamės arba atsisveikiname su brangiais žmonėmis. Iki šiol pamenu, kaip išvykdama gyventi svetur Tbilisio oro uoste atsisveikinau su dėdėmis.
Kartu man tai žavinga vieta – vis dar tikiu skrydžio romantika, keri mintis, kad galime pakilti į dangų. Ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme. O pakilę turime galimybę pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos, įvertinti, ką palikome ir kur keliaujame. Tai įkvepia.