Mažiau nei prieš mėnesį pasaulis šventė jo šešiasdešimtmetį. O lapkričio 25-ąją Argentina paskelbė tris dienas gedėsianti dėl futbolo karaliaus Diego Armando MARADONOS (1960–2020) mirties.
Gedėjo ne tik gimtinė – nepaskelbtos oficialaus gedulo dienos netrukdė Italijai ir ypač Neapoliui apverkti vieno didžiausių visų laikų futbolininkų (italų gerbėjų žodžiais, „jis ne žaidė futbolą, jis šoko stadione“). Žmogaus, kuris atvykęs į Neapolį supirkdavo suvenyrus su savo vardu sakydamas, kad miestiečiams nepakenks prisidurti iš jo šlovės.
Viename iš miesto barų „Nilo“, be įprastų futbolo relikvijų, saugomos kelios sportininko sruogos ir... buteliukas su neapoliečių ašaromis, išlietomis tądien, kai jis paliko „Napoli“ klubą. Tą patį, kuriame, kiek sieks atmintis, nebus žaidėjo, vilkinčio marškinėlius su dešimtuoju numeriu: dar prieš trejus metus jie visiems laikams priskirti Diego Maradonai. Diego šiame mieste daug – nuo molinių figūrėlių, marškinėlių ir šalikų iki milžiniškų grafičių; būriai berniūkščių, niekada nemačiusių jo žaidžiant gyvai, vis dar svajoja „tapti Maradona“. Ir akimirką suabejoji, kur jis išties gimė ir augo – prie Buenos Airių prilipusiame Villa Fiorito lūšnyne ar ne mažiau skurdžiame Ispanų kvartale Neapolyje.