Verslą pardavusi ir naują gyvenimą pradėjusi Eugenija Odebrecht: „Buvau pasiklydusi vyro ir moters santykyje“
2011-ųjų vasarą pardavusi savo verslą – kelis restoranus Klaipėdos senamiestyje valdžiusios bendrovės „Taravos Anikė“ akcijas, – viena turtingiausių Lietuvos moterų Eugenija Odebrecht (53) neslepia išgyvenusi visus devynis pragaro ratus: ir ilgesį, ir skausmą, ir vienatvę... Sušlubavo sveikata, vos neiširo santuoka su vyru Gerdu Odebrechtu (66)... „Kai nežinai, kur eini, turi nesistebėti, kad nuėjai ne ten“, – filosofiškai paaiškina dabar visai kitokiu ritmu gyvenanti buvusi verslininkė.
Eugenija pasakoja, kad ryžtis parduoti verslą ir užsidaryti nuo visų paskatino nuovargis: nuo savęs, nuo gyvenimo, nuo dėmesio. Nuo atsakomybės, veiklos, įsipareigojimų. Tiesiog visko buvo per daug... „Nusprendžiau, kad turiu iš visur pasitraukti. Pasilikti laiko sau: pagyventi sau, pabūti su šeima, anūkais. Tiesiog supratau, kad padariau viską. Daugiau nebenorėjau kovoti versle su vėjo malūnais. Yra naujoji karta, tegu ji dirba“, – paaiškina moteris. Tačiau rimtiems sprendimams priimti visada būna dar ir paskutinis lašas. „Ko gero, paskutinis lašas buvo tai, kad vyras pasakė, jog manęs daugiau nelauks. Jis sėdėjo dvidešimt metų ir laukė, kol aš išsižaisiu savo smėlio dėžėje... Gerdas susirinko daiktus ir išvažiavo namo į Vokietiją. Dar pasakė: „Kai norėsi gyventi normaliai, turėti bendrų dalykų, man pranešk.“
Moteris turi elgtis su vyru kaip tarnaitė su karaliumi. Ir vyras turi elgtis su moterimi kaip tarnas su karaliene.
Reikėjo dar metų, kol Eugenija susitaikė su mintimi, kad reikės parduoti verslą. Net dukros pradėjo raginti: „Ko tu murkdaisi su tuo verslu? Amžinai pavargusi, neišmiegojusi, amžinai su skaudančia širdimi... Tas nepadarė – ji lekia, tas nemoka – pati daro... Ko tu taip vargsti?“ Būdavo, eilinį kartą pavargusi grįžtu į tuščius namus ar išeinu į savo laukus... vaikštau ir raudu visu balsu... Vaikščiojau tol, kol suvokiau, kad vienai gyventi nėra jokios prasmės... jokios. Suvokiau, kad negaliu Gerdo prarasti, kad jis per daug svarbus man.“
Dvi suaugusios dukros, anūkai. Eugenija viena lyg ir nebuvo, tačiau moteris įsitikinusi – „vaikams esi reikalingas tik tada, kai jiems kas nors atsitinka. Vaikams tiesiog užtenka žinoti, kad tu esi ir kad jie visada galės tau paskambinti, paklausti, paprašyti. Tėvai negali savo problemomis apkrauti vaikų, o vaikai – gali. Būdavo, dukros su vyrais, vaikais sulekia vasarą į šituos namus, pastatome pievoje stalą, švenčiame, linksminamės... Padaro jie man gražų chaosą, išvažiuoja ir... aš vėl lieku viena“.
Pagaliau Eugenija priėjo tašką, kai iš esmės panoro keisti savo gyvenimą, susiruošė, sėdo į mašiną ir išvyko į Vokietiją pas vyrą... „Šiandien visiems sąžiningai galiu pasakyti: aš buvau pasiklydusi vyro ir moters santykyje. Labai pasiklydusi...“ Abu su vyru vėl mėgaujasi gyvenimu, rūpinasi anūkais, kartu buriuoja, daug keliauja. Sako net nustojusi gerti antidepresantus, kuriuos gydytoja buvo išrašiusi.
Ir vis prisimena šeimos santykių konsultanto Tomo Girdzijausko žodžius: „Moteris turi elgtis su vyru kaip tarnaitė su karaliumi. Ir vyras turi elgtis su moterimi kaip tarnas su karaliene.“ Tikras gyvenimas vyksta tarp moters ir vyro, o ne tarp moters ir vaikų.“
Interviu – žurnale „Žmonės“