Verslininkai kviečia sugrįžti į barus ir restoranus: tikisi lankytojų geranoriškumo

Baras yra gyvas organizmas

Artėjanti vasara „Švyturio Nealkoholinio“ alaus someljė Jonui LINGIUI sukelia dviprasmiškų minčių. „Lietuvos barų, restoranų, kavinių bendruomenei tai turėjo būti atgimimo laikas, – liūdnai šypteli jis. – Deja, susiklostė kitaip. Epidemija ir karantinas šiam sektoriui atnešė daug skaudžių praradimų, jam labai reikia pagalbos. Todėl ir sumanėme iniciatyvą „Kviečia baras“ – kad paskatintume žmones grįžti į savo mylimus barus, kad ši kultūra niekur nedingtų ir išliktų gyva.“

Anot Jono, barų kultūra Lietuvoje apskritai dar yra kūrimosi stadijoje. „Štai Pietų Europos šalys, jei nekalbėsime apie karantiną, įpratusios kasdien švęsti gyvenimą ir eiti į barus, – tikina jis. – 80 procentų alkoholinių gėrimų jie išgeria baruose, ir tik 20 – namie. O Lietuvoje yra atvirkščiai. Lietuvis mieliau vienas, žiūrėdamas varžybas, išgurkšnos kelis butelaičius, negu po darbo nueis į barą išlenkti bokalo su bičiuliais.“ Bet situacija pamažu keičiasi, požiūris į barus kinta. „Iš tiesų lankytojai į barą dažniausiai ateina ne dėl sienų ar alaus bokalo, o dėl žmonių, pažįstamų barmenų, jaukios atmosferos, – svarsto someljė. – Baras yra gyvas organizmas. Daugiau barų – daugiau gyvybės ir džiaugsmo. O dabar pats metas parodyti barams, kad mums jų reikia.“

Be panikos

Klaipėdos gastrobaro „Švyturys Bhouse“ bei Nidos baro „Kaštonas“ bendraturtė Martyna FESER per ilgus darbo metus matė visko, bet to, kas nutiko šį pavasarį, nebuvo patyrusi niekada. „Kai tik pasklido žinia apie koronavirusą, mes iškart uždarėme duris, – prisimena ji. – Likus tarp tuščių sienų buvo liūdna: pajamų nėra, planai žlugo, ateitis miglota... Bet išlikome gana ramūs. Buvome pasitaupę pinigų juodai dienai, tad vienintelis dalykas, kurio bijojome – kad neišsibarstytų mūsų komanda. Per abu barus turime apie penkiasdešimt darbuotojų: šiandien galime džiaugtis juos išsaugoję.“

Kai tik karantino sąlygos sušvelnėjo ir buvo leista dirbti lauko kavinėms, „Švyturys Bhouse“ atidarė savo naująją terasą ant stogo. „Iš svečių veidų matau, kad jie to laukė – ir mes patys, žinoma, labai jų laukėme, – šypteli Martyna. – Truputį nerimavome, ar žmonės nebijos iškišti nosies į lauką, bet jų sugužėjo pilna terasa. Laikomės numatytų atstumų, turime visų apsaugos priemonių, dėvime kaukes. „Jūs esate mano antrieji namai“, – girdžiu iš klientų, ir tai viską atperka. Net nenoriu galvoti apie nuostolius. Nenoriu svarstyti apie tai, koks būtų šis pavasaris, jei viruso nebūtų buvę... Neverta gręžiotis atgal – reikia tik džiaugtis, kad išsilaikėme. Žinoma, lankytojų kol kas nėra tiek, kiek norėtųsi, suvaržymai irgi nemaži... Bet padėtis gerėja – ir vilties vis daugiau.“

Reikia gelbėtis augant

Kuo šiomis dienomis gyvena Deivydas PRASPALIAUSKAS, vienas žymiausių Lietuvos šefų.? „Dažau lubas, – juokiasi. – Daugelis verslų per karantiną traukėsi, o štai mes sumanėme plėstis.“

Savo restoraną „Amandus“ Deivydas įkūrė 2017-aisiais – ir šis iškart šoktelėjo į geriausiųjų sąrašus, o šefas dirbo neatsikvėpdamas. „Buvau įpratęs bėgti nuo pat pirmos dienos, kai tik grįžau į Lietuvą iš Danijos, – susimąsto. – Šių metų pradžia buvo puiki ir daug žadanti: restoranas pilnas kiekvieną dieną, užsakymų – daugiau, nei pajėgėme vykdyti. O tuomet staiga – bum... Viskas sustojo. Po mėnesio tylos jau žinojau, kad mums blogai: finansai sparčiai seko, valstybės paramos nė nesitikėjau – mes neatitikome pašalpos standartų. Supratau, kad „Amandus“ negalėsiu atidaryti iki pat rugsėjo: taip sutarėme su viešbučiu, kuriame esame įsikūrę – jie daro ilgą pertrauką, tai ir mes turime daryti pertrauką.“

Su kolektyvu teko atsisveikinti, o Deivydas du mėnesius svarstė, ką daryti toliau. Gaminti maisto, skirto išsinešti, nenorėjo – jo vizija kitokia. „Tai ne mano stilius, – purto galvą. – Noriu patiekti maistą ant stalo, papasakoti svečiui, kuo jį vaišinu. Žmogiškas kontaktas man labai svarbus. Kažkuriuo metu buvo užplūdusios mintys: gal man vėl emigruoti, gal grįžti į Daniją... Bet nusikračiau tų minčių: ne, aš reikalingas čia. Ir tuomet gimė planas.“

„Amandus“ gims dar vienoje sostinės vietoje – Užupyje. „Reikia gelbėtis augant, – šypsosi šeimininkas. – Kolega, kuris užsiima nekilnojamuoju turtu, pasakė: „Radau tau tobulas patalpas“. Jos iš tiesų tobulos, dabar jas remontuojame. Restoranas atsidarys rugpjūčio pradžioje, o kol kas tobulinu detales, sodinu daržą, spalvotai dažau lubas, atsirenku žmones. Noriu į tą projektą sudėti viską, ką moku geriausiai. Ir žinau, kad svečiai grįš: jie jau laukia, domisi, ką mes veikiame.“

Blogiausia jau praeityje

Verslininkas ir muzikantas Linas STARKUS-LENCAS barų ir restoranų versle dirba beveik dvidešimt metų. Šiuo metu su kitais bendraturčiais vadovauja dviem: sostinės senamiestyje įsikūrusiam „Spiritus“ ir Halės turguje esančiam jamaikietiško viščiuko bistro „Wingis“. „Gyvename puikiai – juk ilsėjomės pusantro mėnesio, – ironiškai juokiasi jis. – Laukiame sugrįžtant svečių. Tikimės, kad blogiausia jau liko praeityje.“

Epidemija ir karantinas, pasak Lino, visiems buvo šokas. „Staiga tu išgirsti, kad nebegali dirbti. Iš pradžių atrodo – pailsėsim, bet pajamų – nulis, neaišku, ką daryti su darbuotojais. Išleisti juos prastovoms, išsiųsti atostogų? Valstybė nieko nesako, nes ji irgi nežino. Žada padėti – kada nors, bet darbuotojams privalai mokėti atlyginimus šiandien, nes jie nori valgyti. Labiausiai gąsdino nežinomybė: gal mums išvis nebeleis dirbti? Juk šios vyriausybės politika – griežtai antialkoholinė, o bare visgi ne tik vandeniu ir pienu prekiaujama... Kita vertus, baras nėra girdykla – tai socializacijos vieta, kur žmonės ateina pabendrauti. Mes turime begalę nealkoholinių gėrimų, žmonės čia praleidžia vakarą kad ir su arbatos puodeliu, jei jiems smagu. Dėkui kažkuriai aukštesnei jėgai, kad išsilaikėme. Valstybės pagalbos sulaukėme tik po pusantro mėnesio: pervedė subsidijas už darbuotojų prastovas, kaip žadėjo. Barus tai išgelbėjo – jei būtų pavėlavusi dar mėnesį, pagalba jau būtų nebepadėjusi.“

Lino barai atsidarė tą pačią dieną, kai tik buvo leista. „Jausmas buvo šventiškas, – šypsosi. – Noriu labai pagirti Vilniaus valdžią: leidimas veikti lauko kavinėms išgelbėjo daug viešojo maitinimo verslų. Vilnius vėl gyvas: savaitgalį išeini į gatvę – šviečia, klega... Gera namuose pabūti su šeima, bet pusantro mėnesio izoliacijos, kai esi nuo visko užsidaręs ir geriausiu atveju nueini tik į parduotuvę, vis dėlto ima spausti smegenis, o jokia programėlė neatstoja gyvo bendravimo. Kvietimas sugrįžti į barus sulaukia atgarsio: žmonės tikrai grįžta.“