Verslininkas Arnas Jurskis: „Rezultatų gali pasiekti tik elgdamasis kitaip nei visi“

– Sėkmės lydimas verslininkas, keturių vaikų tėvas, kolekcininkas, mecenatas, maratono bėgikas ir triatlonininkas, Lietuvos pokerio čempionas, keliautojas, įkopęs į devyniasdešimt keturių šalių aukščiausius kalnus... Ar ne per daug vienam žmogui?

– Tai įrodymas, kad viskas įmanoma. Turi tiesiog daryti, t. y. pakelti užpakalį nuo sofos, išjungti televizorių, feisbuką, žinoti savo tikslus ir jų siekti. Man gyvenime sekėsi, bet, aišku, reikėjo pasistengti. Laiko visi turi vienodai. Reikia prasmingai jo skirti tiems dalykams, kurie tau svarbūs.

– Jūs tvarkingas, organizuotas, punktualus, bet vis tiek – tik žmogus. Ar nebūna, kad pervargstate, kad tingite, kad nenorite?

– Be abejo, pasitaiko tam tikrų mažų krizių, kai norisi pabūti vienam, tik dabar tai sudėtinga, nes ir Karolinai reikia skirti dėmesio, ir Lukrecijai.

– Gal todėl tiek daug ir bėgiojate?

– Na, tai vienas iš būdų valandą ar dvi pabūti su savimi.

– Pasidavėte visuotinei bėgiojimo madai ar visada mėgote sportuoti?

– Vaikystėje plaukiodavau baseine, vėliau daug metų užsiiminėjau baidarių slalomu, dešimt kartų tapau Lietuvos vandens turizmo technikos čempionu. Anksčiau niekada nebėgiojau. Mintis įveikti maratoną kilo su draugais gurkšnojant vyną – daug gerų idėjų kyla laikant vyno taurę rankoje. Kaip sakoma, joje yra daugiau išminties nei viso pasaulio knygose... Puikiai atsimenu, kaip su draugais nusibrėžėme pirmąjį tikslą – nubėgti bent 20 km per savaitę. Kaip tai atrodė sunku prieš trejus metus! Nuo to laiko įveikiau keturis maratonus, o atlaikyti 20 km per vieną treniruotę dabar lengviau nei tada per savaitę. Neseniai bėgau Ženevoje, pavyko pasiekti savo geriausią laiką – 3 val. 21 min., nors karšta buvo kaip ir Lietuvoje.

– Prisiversti, kai ko nors nesinori ar tingisi, reikia griežtos disciplinos. Kas padeda jos sąžiningai laikytis?

– Ji išugdoma per daugelį metų. Būdamas kitoks nebūčiau sėkmingai išplėtojęs verslo, pasiekęs to, ką turiu. Nuo mažų dienų po truputį žengiau į priekį. Kai mano draugai gerdavo ar linksmindavosi, aš dirbdavau, keldavausi šeštą ryto, kad pasportuočiau ar paskaityčiau knygą. Mokydamasis Baltijos vadybos institute, kai kiti eidavo pietauti, valgydavau atsineštą sumuštinį ir skaitydavau naujausias parsisiųstas knygas, susijusias su studijuojamais dalykais. Tuo metu buvau vienas geriausių studentų, nors mokykloje garsėjau kaip vienas blogiausių moksleivių. Paskutinėje klasėje surašė man tuos trejetus, kad tik nepaliktų antriems metams ir galėtų greičiau su Jurskiu atsisveikinti. Įstoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą man padėjo – pačiam nebūtų pavykę. Tačiau tada apsimečiau kitu žmogumi – protingu. Ir pradėjau gerai mokytis.

– Tik apsimetėte?

– Mokykloje apie mane galvodavo, kad šitas nieko nemoka, o institute niekas nieko nežinojo – galėjau būti toks, koks noriu. Iš pradžių apsimečiau, o paskui iš tiesų ėmiau mokytis ir nuo pat pradžių gaudavau padidintą stipendiją.

– Kas turėjo įvykti jūsų galvoje, kad buvęs dvejetukininkas taptų pažangiausiu studentu?

– Atsirado noras. Mūsų šeima buvo neturtinga, gyvenome dviese su mama – tėvai išsiskyrė, kai buvau gal dešimties. Visada žinodavau: kad ir kaip bus, grįžęs namo rasiu, ką pavalgyti. Bet kai tau sueina aštuoniolika, turi pradėti gyventi savarankiškai. Ir tada jau nuo tavo pasirinkimo priklauso, kaip.

– Galėjote vaikščioti pas merginas į bendrabutį ir nemokamai prisikirsti keptų bulvių...

– Galbūt dauguma mano draugų ir rinkosi tokį gyvenimo būdą. Aš pasirinkau truputį sunkesnį kelią. Tada daugelis važiavo į užsienį, bet sau pasakiau, kad ten nevažiuosiu ir pirmą milijoną uždirbsiu čia.

– Kodėl atsidūręs sudėtingoje situacijoje dažniau renkatės ne patogesnį plaukimą pasroviui, bet yrimąsi prieš srovę?

Aš visą laiką ieškodavau savo ribų. Kai pasiekdavau, nesustodavau – žengdavau žingsnį ir jas praplėsdavau. Čia ir yra esmė. Jeigu išdrįsti, įvyksta pokytis.

– Versle, sporte gali pasiekti rezultatų tik elgdamasis kitaip nei visi. Būtina išsiskirti. Miniai patinka plaukti pasroviui, nes taip daug saugiau. Aš visą laiką ieškodavau savo ribų. Kai pasiekdavau, nesustodavau – žengdavau žingsnį ir jas praplėsdavau. Čia ir yra esmė. Jeigu išdrįsti, įvyksta pokytis. Seneka rašė: „Gėda yra ne pačiam eiti, o būti nešamam srovės ir staiga sūkurio vidury apstulbus klausti: „Kaipgi aš čia patekau?“ Dėl jokio savo pasirinkimo nesigailiu. Tikiu, kad viskas, kas atsitinka, yra mūsų pačių naudai.

– Sprendimas palikti šeimą ir tris vaikus, ko gero, irgi buvo ne iš paprastųjų...

– Tai nebuvo mano sprendimas – niekada nebūčiau išėjęs iš šeimos.

– Tačiau su vyresniais vaikais jūsų santykiai išliko puikūs?

– Buvo sudėtingesnių periodų prieš kokius šešerius metus, likus metams iki pažinties su Karolina, kai vyko skyrybos. Bet dabar su buvusia žmona mūsų santykiai normalūs ir pagarbūs, su vaikais gražiai bendraujame, daug keliaujame, kartais jie pas mus savaitgaliais pagyvena. Amžiaus skirtumas tarp Karolinos ir mano vaikų mažesnis nei tarp manęs ir jos. Kai vykstame į kokią kelionę, mūsų šeima atrodo įdomiai. Daugeliui kyla klausimas, o kas čia su kuo? Karolina ir mano dukra Patricija atrodo kaip sesės, bet yra mažas vaikas – kieno jis?
Vyriausioji dukra Beatričė jau trečius metus mokosi užsienyje, vidurinioji Patricija šiemet baigia gimnaziją ir taip pat planuoja mokslus tęsti Londone, sūnui Viljamui ką tik sukako penkiolika. Jis puikiai sutaria su Lukrecija ir Karolina, dažnai pas mus nakvoja, drauge lankome plaukimo treniruotes.

– Kaip manote, egzistuoja ta daug kur linksniuojama vyrų amžiaus vidurio krizė?

Viskas priklauso tik nuo tavęs: ką galvoji, kaip elgiesi, ką valgai, kaip žiūri į pasaulį. Jeigu galvosi, kad tuoj bus krizė, ji ir ateis. Aš nežinau, kas tai yra.

– Man atrodo, kad tai mitas. Vieni dėl savo nesėkmių kaltina Lietuvą, politiką, pasaulines krizes – globalines ar ekonomines, kiti – amžiaus krizę. Tačiau viskas priklauso tik nuo tavęs: ką galvoji, kaip elgiesi, ką valgai, kaip žiūri į pasaulį. Jeigu galvosi, kad tuoj bus krizė, ji ir ateis. Aš nežinau, kas tai yra.

– Esate baigęs Vilniaus Geštalt institutą, koučingo kursus. Kam jums to prireikė?

– Tuo metu, kai ten mokiausi, nežinojau, kodėl tai darau. Galbūt dėl galimybės pabendrauti su kitais, praleisti laiką, pabūti truputį atsitraukus nuo problemų – tuo metu santykiai su žmona jau nebuvo geri. Iki tol penkiolika metų kūriau verslą ir į aplinkinius nesigilindavau. Baigęs psichologinius kursus klausiau savęs, kokią naudą man gali duoti kitų žmonių pažinimas ir kam man to reikia? Tai netgi vargino. Tačiau gimus Lukrecijai įgytos žinios padėjo užmegzti su ja ypatingą ryšį. Kūdikio nepaklausi, kodėl jis verkia, – turi pajusti. Ir iki šiol dažnai man nereikia ko nors sakyti, kalbėti su dukra, kad ją suprasčiau.

– Nors vis dar esate verslo savininkas, iš aktyvios veiklos pasitraukėte ir jau nuo pietų kasdien būnate su trejų metų Lukrecija. Gana netikėta: kur kas dažniau verslo reikaluose paskendusių žmonių šeimos kaip tik skundžiasi dėmesio trūkumu. Kas jus paskatino tokioms permainoms ir ar visada taip buvo?

– Kai vaikai iš ankstesnės santuokos buvo maži, neskyriau jiems tiek dėmesio, kiek galėčiau dabar. Su jais būdavo žmona, kuri tuo metu nedirbo, uošvienė, o aš sukausi versle nuo ryto iki vakaro, nes toks buvo mano pasirinkimas. Mažai miegodavau, prie lovos visada gulėdavo bloknotas su tušinuku, kad naktį atsibudęs galėčiau užsirašyti visas mintis. Aišku, su šeima važiuodavome į keliones, atostogaudavome, bet kasdien daugiau laiko skirdavau darbui nei vaikams. Vis dėlto vėliau visa tai jiems padėjo ir mokytis, ir keliauti.

– Be pirmojo etapo nebūtų buvę dabartinio?

– Branda, suvokimas ateina su amžiumi. Dabar turiu galimybę nedalyvauti verslo reikaluose. Lengva kitiems patarti: darykite kaip aš. Bet jeigu žmonėms reikia skirti laiko, kad uždirbtų pragyvenimui ir savo pomėgiams, daug sunkiau rinktis: ar daugiau būti su vaiku ir atsisakyti galimybės keliauti ir ką nors nusipirkti, ar pagrindines pastangas nukreipti į darbą. Prieš gimstant Lukrecijai buvau pasižadėjęs skirti jai mažiausiai pusvalandį per dieną kokybiško laiko. Dabar, kai prisimenu, man juokinga, nes drauge kasdien praleidžiame po 4–6 valandas.
Geriausias mano sprendimas – grįžti kasdien namo vidurdienį. Mes drauge papietaujame, Karolina išvažiuoja į darbą, o aš lieku su Lukrecija. Vakarus esame pasidaliję: du kartus per savaitę galiu sportuoti, o savaitgalius visi praleidžiame kartu keliaudami po Lietuvą ar užsienį.

– Nemažai daliai tėvų būti dviese su kelerių metų atžala tiesiog nuobodu – jie mieliau dar skaito, naršo ar plepa su bendraamžiais.

– Leidžiant laiką su vaiku svarbu išties būti su juo. Ne fiziškai, erdvėje, o mintimis. Stebėti jį, galvoti apie jį, žaisti ir t. t. Telefonui tuo metu neturi likti vietos. Jei tikrinate elektroninį paštą ar feisbuko paskyrą, jūs nesate kartu. Norint sukurti artimą santykį, negalima su vaiku išsiskirti ilgiau nei keturioms dienoms. Aš pats negaliu be Lukrecijos. Neseniai skridau į Japoniją savaitei, bet pasikeičiau bilietą ir grįžau jau po keturių dienų, per kurias spėjau tik nuskristi ir užkopti į Fudžio kalną. Į Amerikoje, Teksaso valstijoje, vykusį riešutų gliaudyklių kolekcininkų suvažiavimą nuskridau tik vienai dienai ir iškart parlėkiau atgal.

– Beje, sakote, kad jūsų riešutų gliaudyklių kolekcija – geriausia pasaulyje. Tai oficialus faktas?

– Žinau visas geriausias ir gausiausias, kuriose yra apie 10 tūkst. eksponatų. Bet jos nėra tokios kokybiškos, kaip mano – aš jas puikiai žinau, esu matęs. Mano kolekcijoje dabar apie 7 tūkst. gliaudyklių, seniausios, metalinės, siekia XIV–XV a., medinės – XVI a. Pagal tas amžiaus kategorijas ir nustatomas kolekcijos gerumas, nes jei turi tik XX a. gliaudyklių, negali sakyti, kad tavo kolekcija gera. Labai gerai žinau, ką turi mano konkurentai, ir pagal tai galiu tvirtinti, kad esu juos aplenkęs.

– Kolekcionuojate ne tik gliaudykles, bet ir kalnus. Ir ne tik tuos, kuriuos pats įveikėte?

– Anksčiau kopdavau į aukščiausius pasaulio šalių kalnus, esu buvęs devyniasdešimt keturiose viršūnėse. Gimus Lukrecijai šio pomėgio teko atsisakyti, nes norėjau daugiau laiko leisti su šeima. Radau alternatyvą – drauge su dukra aplankėme visų šešiasdešimties Lietuvos rajonų aukščiausias vietas. Kai Lukrecijai dar nebuvo dvejų metų, su ja dviese užkopėme ir į daugiau nei 3 km kalną Šveicarijoje – dukra tapo jauniausia Lietuvos alpiniste.

– Pats sau susigalvojate visokių iššūkių, kad sulaukus pensijos nebūtų liūdna?

– Kol žmogus turi tikslų, tol jam nėra nuobodu. Kai jų nebeturėsiu, būsiu miręs. Aišku, gerbiu ir kitą pasirinkimą – būti laimingam čia ir dabar neišsikėlus jokio tikslo. Dažnai ir mes su Lukrecija tiesiog džiaugiamės pačiu buvimu kartu. Tada neskaičiuoju nei valandų, nei minučių. Man nereikia savęs versti dėl jos ko nors atsisakyti, nes jei tuo metu norėčiau būti kitur, būtų sunku. O dabar man lengva.

– Jei buvimas su vaiku teikia tiek džiaugsmo, kodėl dauguma vyrų jo atsisako? Jūs vis tiek esate labiau išimtis nei taisyklė.

– Viena iš priežasčių, kad tą jų laiką užpildo žmona. Galbūt dažnai moterys vyrais tiesiog nepasitiki, galvoja, kad jie kūdikį išmes, sauskelnių nepakeis ar vaistų laiku neduos. Daug kas priklauso ir nuo santykių su vaiku pradžios. Jeigu daug laiko praleidi kartu, gauni grįžtamąjį ryšį, tai savaime teikia didžiulį malonumą. Bet jei vaikas netinkamai išauklėtas, išlepintas, jis blogai elgiasi, nesinori su juo būti. Jis negauna dėmesio ir dar blogiau elgiasi – susidaro toks užburtas ratas. Mūsų su Lukrecija bendra patirtis tikrai daro didelę įtaką jos vystymuisi, lavinimuisi ir mūsų santykiams, kurie yra tiesiog nuostabūs.

– Žinote, jūsų klausantis atrodo, kad esate žmogus be trūkumų. Bet juk taip nebūna!

– Be abejo, aš jų turiu. Leiskite pagalvoti... Pedantiškumas! Man svarbi tvarka, nes netvarka trukdo gyventi. Daiktai, ypač jeigu jie nesutvarkyti, labai apsunkina. Tai lyg milžiniški krepšiai, kuriuos turi tempti per gyvenimą. O aš nenoriu sunkiai nešti.