Verslininkas Arūnas Matačius: „Mane baugina žmonės, kurie nemyli šunų“

Reklamos Arūnui nereikia, bent jau Lietuvoje. Didžioji jo verslo dalis – Jungtinėje Karalystėje, kur lietuvio įkurtai bendrovei „Rocketo“ dirba mokslų daktarai, profesionalūs dietologai ir veterinarai. Ten parduodama 80 procentų produkcijos, o likusi pasklinda nuo Norvegijos iki Japonijos.

Jis pats nuolat skraido į Angliją ir apsisukęs vėl grįžta į Lietuvą, nes čia namai ir šeima – žmona Karolina, vaikai Sofija ir Kostas. Dar – augintinis, kuris, kaip visi rafinuoti Europos šunys, oriai kramsnoja šeimininko įmonės gaminamą maistą.

„Pradėjęs maitinti šunis, daugiau suprantu ir apie žmonių maistą, – šypteli Arūnas. – Vaikystėje daug vasarų praleidau pas giminaitį, kuris buvo farmacininkas ir žolininkas: jis mokėjo gražiai paaiškinti, kad gamtoje viskas tarpusavyje susiję. Energiją mes perimame iš to, kuo maitinamės: posakis „ką valgome, tas ir esame“ turi labai daug tiesos.“

Gyvenime daug visko išbandėte, kol supratote šią tiesą?

Užtat galiu jaustis ramus: bent jau išbandžiau. Dabar, kai turiu vaikų, nebekyla pagundų daryti kvailysčių... Aišku, visi jaunystėje jų pridaro – vieni daugiau, kiti mažiau. Bet aš iš tų, kurie daugiau (juokiasi). Užaugau Šiauliuose, rajone, kuris aprašytas knygoje „Pietinia kronikas“. Mokiausi sustiprintos dailės ir matematikos. Niekas neabejojo, kad tapsiu dailininku, bet tingėjau parengti darbus, kurių reikėjo stojant į Dailės akademiją, todėl įstojau į aukštąją matematiką Vilniaus universitete.

Sakote, aukštoji matematika skirta tinginiams?

Žinoma. Visi mano, kad tai mokslas apie skaičius, o iš tiesų ten skaičių mažai – vien mąstymas. Be to, šeimoje buvau pirmas vaikas iš keturių: dailė atrodė vėjavaikių užsiėmimas, o man juk reikia prisiimti atsakomybę už šeimą ir studijuoti normalią specialybę. Gal pusmetį paskaitose karpiau ausimis, bet paskui persilaužiau, supratau žaidimo taisykles. Matematiką reikia ne išmokti, o suprasti.

Dailė tam labai padėjo: kai reikia įsivaizduoti, pavyzdžiui, n-matę erdvę arba parabolinį hiperboloidą, to nesugebėčiau, jei nebūčiau menininkas. Laimėjau stipendiją studijuoti Kopenhagoje, grįžęs į Lietuvą labai gerai apsigyniau darbą, turėjau tapti mokslų daktaru, bet... Truputį nusivyliau čionykščiu dėstytojų požiūriu ir... baigiau rinkodaros magistrantūrą. Tačiau svajonę baigti matematikos doktorantūrą vis dar turiu – kol žmogui smalsu, tol jis gyvena. 

Dirbti pradėjote anksti?

Nuo šešiolikos: iš tėvo skolindavausi garso aparatūrą ir nuomodavau mokyklų diskotekoms, už tai jos leisdavo pardavinėti bilietus. Samdydavau klasės draugus, piešdavome plakatus, prisistatydavome kaip alternatyvių diskotekų rengėjai: visur bumčikai, o pas mus – reivas, rokas ir metalas. Mokėdavau klasiokams atlyginimus, net fizinio lavinimo mokytoją apsaugininku įdarbinau.

Studijų metais tapau grafikos dizaineriu: kūriau internetines svetaines tais laikais, kai jų niekas nekūrė ir apskritai nelabai nutuokė, kas tas internetas. Sykį pastebėjau, kad visi aplink skaito Frédérico Beigbeder romaną „14.99“ apie reklamos agentūras. Perskaičiau ir nusprendžiau: noriu būti reklamščiku.

Bet prisimenate šios knygos pabaigą?

Na taip... Tačiau noro tai nesumenkino: susiradau Lietuvos reklamos agentūrų sąrašą ir visoms išsiunčiau savo CV. Iškart atsiliepė viena tarptautinė agentūra: po daugybės darbo pokalbių ir susitikimų su psichologais mane priėmė, pasiūlė labai didelį atlyginimą.

Pavadino projektų direktoriumi – nelabai supratau, kas tai. Biure viskas atrodė įdomu, išskyrus... darbą: klientai kvaršino galvą, reikėjo skaičiuoti kažkokias mėnesio apyvartas... Nuobodu. Direktorius, išmintingas žmogus, sykį pasikvietė: „Man atrodo, Arūnai, kad tu ne čia pakliuvai.“

„Man irgi taip atrodo“, – nuoširdžiai pritariau. Buvo įdomu gauti tą darbą, tačiau dirbti – visai ne. Pasiūlė gerą išeitinę išmoką, džiaugsmingai sutikau, bet toliau ką veikti?.. „Amazon“ užsisakiau gal trisdešimt knygų įvairiomis temomis – nuo pasąmonės galios iki karo strategų kūrybinio mąstymo. Ryte atsikeliu – ir skaitau. Snusteliu pietų miego, apgalvoju, ką perskaičiau, ir vėl skaitau. Taip pusę metų vien knygas skaičiau.

O iš ko gyvenote?

Užteko – daug gavau. Vėliau dirbau renginių agentūroje, o kai MTV pradėjo skelbti ateinanti į Baltijos šalis, tiesiu taikymu nudrožiau ten. Po Mariaus Veselio ir Andriaus Servos buvau trečias žmogus, kurį įdarbino „MTV Networks Baltic“. Teko daryti viską – nuo programų tinklelio iki laidų rengimo. Kai kiti nežinodavo, kaip atlikti darbą, skirdavo jį man.

Pavyzdžiui, organizavau MTV gimtadienį: trisdešimt tūkstančių svečių, Rygoje teko uždaryti visą gatvę, pasamdyti grupių, rasti rėmėjų... Iš MTV išėjau anksčiau, nei laivas pradėjo skęsti, nes atradau neišnaudotą terpę Lietuvos muzikos padangėje – grupių prodiusavimą. Kaip prodiuseris esu daug nuveikęs, bet galiausiai pavargau.

Gyvenau tikrai komfortabiliai: tai Londone, tai Ibisoje, šeimos dar neturėjau, viską sau leidau. Ir tai tęsėsi, kol... susirgo mano šuo.

Būkime sąžiningi: muzikos atlikėjai nėra paprasti žmonės, dėl jų tenka verstis per galvą ir pagaliau pamatai, kad savam gyvenimui ne kažin kas telieka. Panorau pokyčių – ir sykį apsnigtame kaime sutikau būsimą verslo partnerį Domantą, kuris šešių kvadratinių metrų kambarėlyje gamino šokoladą. 

Kaip jį radote? Juk netyčia šokolado fabrikėlio neužtiksi?

Bičiulei pasiguodžiau, kad ieškau įdomaus užsiėmimo, o ji: „Mano įbrolis kaime šokoladą gamina, važiuojam!“ Svarbūs dalykai kartais nutinka netyčia. Į tą verslą įkritau kaip musė į barščius: kompanija „Chocolate Naive“ jau buvo įkurta, bet mažytė, – man rūpėjo ją išplėsti. Pasaulis tuo metu jau svaigo dėl eco ir premium produktų, o Lietuvoje dar tik vėrėsi pirmieji coffeinnai ir žmonės pusbalsiu užsimindavo apie rūšinę kavą.

Laikai buvo gūdūs, bet geri – visi turėjo pinigų. Pradėjome eksportuoti šokoladą į užsienį, apie mus ėmė rašyti tarptautiniai žurnalai, važinėjome po pasaulį. Jeigu tiesiog gaminsi šokoladą ir bandysi parduoti, kas jį pirks – to šokolado yra daugybė, taviškio niekam netrūksta. Bet jei sugalvosi ką nors įdomesnio – žiūrėk, ir užkibs. Važinėdami po parodas suformavome savąjį identitetą: Rytų Europa, Lietuva, grynai lietuviški ingredientai.

Juk mes turime tiek puikių produktų – juodos duonos, medaus, lašinių, kodėl jų nepanaudojus? Ir kas sakė, kad jie prie šokolado netinka? Nepatikėsite, bet populiariausias per ekskursijas būdavo šokoladas su šonine: žmonės skanaudavo apsilaižydami. Mūsų fabrikai vis augo: net juokaudavome, kad užsiimame ne šokolado, o statybos verslu. 

Kodėl visgi pasitraukėte iš šokolado verslo?

Atėjo momentas, kai aš labiau norėjau plėstis, o Domantas mieliau rinkosi likti prie nišinio šeimos verslo. Pardaviau savo dalį, maniau – dabar tai pagyvensiu. Užsiėmiau konsultacijomis, turėjau krūvą klientų: bendrovės kreipdavosi patarimo, kaip kurti produktus, kad jie taptų konkurencingi pasaulyje. Gyvenau tikrai komfortabiliai: tai Londone, tai Ibisoje, šeimos dar neturėjau, viską sau leidau. Ir tai tęsėsi, kol... susirgo mano šuo.

Kas per velnias tas „meal“? Tai ne mėsa, o aukštoje temperatūroje suslėgtas darinys iš atliekų – nagų, plunksnų, odos...

Mopsui Ferdinandui tuomet buvo devyneri: ėmiau sukti galvą, kaip jam padėti. Vėl užsidėjau mokslininko kepurę: skaičiau mokslinius straipsnius, analizavau, kaip viskas veikia. Nagrinėjau rinkoje siūlomo šunų maisto sudėtį, supratau, kad ji neretai baisi: daug chemijos, perdirbtų produktų. Pavyzdžiui, sudėtyje rašoma ne „chicken meat“, o „chicken meal“. Kas per velnias tas „meal“? Tai ne mėsa, o aukštoje temperatūroje suslėgtas darinys iš atliekų – nagų, plunksnų, odos... Ar tikrai noriu juo maitinti savo šunį? 

Kuo sirgo jūsų Ferdinandas?

Siringomielija, nervų sistemos liga. Jam tapo sunku vaikščioti, nuo maisto jis dar labiau tuko. Daugiau kaip pusė naminių šunų yra nutukę, nors natūralioje gamtoje taip nebūna: tiesiog jų aplinka per sterili, jie ėda netinkamą maistą ir per mažai juda. Ėmiau plėtoti idėją, kaip gaminti ekologišką sveiką šunų maistą ir džiovinti žemoje temperatūroje.

Tokį dabar ir darome – termiškai mažai apdorotą maistą sausoje formoje, atitinkantį „raw“ kategoriją. Šeimininkams pakanka praplėšti pakelį, užpilti vandeniu – maistas išbrinksta ir tampa tinkamas valgyti, kaip sausi pusryčiai. Naudojame tik ekologiškus sertifikuotus ingredientus, be jokių sintetinių priedų. Taip ir įklimpau – baigėsi mano katino dienos, prasidėjo tikras darbas.

Iš bičiulių pasiskolinau pinigų ir įsteigiau įmonę Lietuvoje – tuoj paaiškėjo, kad neužtenka, teko pritraukti lėšų iš investuotojų. Pirmieji investavo „Marks & Spencer“, paskui – lietuviai, verslo angelai iš Danijos, Nyderlandų ir kitų Europos šalių.

Vadinasi, pasiūlęs ekologiško maisto šunims jūs tiesiog atsidūrėte tinkamu laiku tinkamoje vietoje? 

Moku stebėti tendencijas, mačiau, kur jos krypsta. Gyvūnų industrija dabar visame pasaulyje smarkiai auga: naminių gyvūnų daugėja, nes žmonės jaučiasi vieniši, išsigandę – jiems reikia partnerio. Bet verslo angelai investuoja ne tik į idėją: jie žiūri ir į žmogų, svarsto, ar jis pajėgs ją įgyvendinti.

Jiems darė įspūdį mano patirtis, patiko, kad galiu žiūrėti į verslą iš skirtingų pusių – gamybos, rinkodaros, pardavimo. Be to, subūriau tarptautinę komandą: veterinarus, mitybos specialistus, biologus iš Jungtinės Karalystės, Šveicarijos, Vokietijos. Investicijų fondams tai buvo lyg žalia vėliava: sukūriau tarptautinį prekių ženklą, vadinasi, turiu potencialo.

Per antrąjį nėštumą žmonai išsivystė alergija šunims, teko laikinai gyvūną nuvežti mano tėvams, o dabar jie neatiduoda!

Dabar mes nuosekliai augame, apyvartos jau milijoninės. 99 procentai produkcijos vežama iš Lietuvos: Lietuvoje perka tik mano bičiuliai, o visa kita keliauja britams, Europos Sąjungai, Pietų Korėjai, Japonijai, Australijai ir kitoms šalims. Klientai vertina tvarų požiūrį į verslą, aplinką, mokslinius tyrimus, kuriuos atliekame. Be abejo, ir jie patys sveikai maitinasi, rūšiuoja šiukšles, nepasiduoda greitajai madai, naudoja tvarias medžiagas – toks jų gyvenimo būdas. 

Betgi daug kas pasaulyje gamina ekologišką maistą, kuo išskirtinis jūsiškis?

Nustebsite, ekologišką maistą gyvūnams siūlo nedaug kompanijų: Europoje vos keletas turi ekologinį sertifikatą. Bet didžiausias mūsų išskirtinumas – sausa maisto forma, tai labai patogu transportuoti ir vartoti. Ingredientai irgi puikūs: ekologišką jautieną perkame iš Prancūzijos, vabzdžius ir lervas – iš Lenkijos, žuvį – iš Estijos.

O čionykščiai ūkininkai jums nenaudingi? Juk Lietuva – ekologinių ūkininkų kraštas?

Čia daug tokių, kurie taip save vadina, bet paprašai sertifikato – ir ekologiškumas išgaruoja. Be to, jie per maži: net jei supirkčiau visą Lietuvos ekologišką vištieną, man jos užtektų tik ketvirtadaliui produkcijos, o ekologiškų jaučių Lietuvoje apskritai užauginami vienetai. Augalinės kilmės produktų yra, bet jų kaina nekonkurencinga: negi pirksiu ekologiškas spanguoles iš Lietuvos, jei Lenkijoje ar Ispanijoje jos triskart pigesnės? 

Ar buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti?

Ne tik akimirkų... Bet kelias į sėkmę visuomet turi zigzagų. Tik melagis pasakys, kad verslą daryti lengva ir viskas rožėmis klota. Būna blogų partijų, būna, kad nepavyksta ko nors pagaminti, pakuotė suplyšta ir taip toliau, bet svarbiausia – ištaisyti klaidas ir eiti į priekį.

Įtariai žiūriu į dvidešimtmečių santuokas: manau, 40-imt yra tinkamiausias amžius tuoktis.

Versle, kitaip nei vyriausybėje, privalai prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir sumokėti. Pigiausia mokėti pinigais. Seniai įsitikinau: jei įmanoma už klaidas mokėti pinigais – iškart mokėk, nes kita valiuta brangesnė, pavyzdžiui, sveikata ar žmonių santykiai. Visgi esminė žmogaus paskirtis šioje žemėje – susigyventi su kitais žmonėmis. 

Šeimą sukūrėte ganėtinai vėlai?

Jau buvo pabodę vaikščioti į pasimatymus, buvau beprarandantis viltį – ant nosies keturiasdešimt, o vis dar nesiseka, kiek galiu lakstyti. Ir tada sutikau būsimą žmoną – ne bare, ne internete, kaip buvau pratęs, o tiesiog pas draugus. Mudu tikime, kad susitikome pačiu geriausiu metu – buvome jau susitupėję ir subrendę. Įtariai žiūriu į dvidešimtmečių santuokas: manau, keturiasdešimt yra tinkamiausias amžius tuoktis. Karolina – mokesčių konsultantė, turime septynerių dukrą Sofiją ir trimetį sūnų Kostą. 

O kur šuo?..

Ferdinando, deja, nebėra: liga palaužė, bet guodžiamės tuo, kad trejais metais pailginome jo amžių ir leidome jam tikrai gerai pagyventi. Kai Ferdinando netekome, priglaudėme čihuahua kalytę – gimdyvę iš Latvijos veislyno, jau sulaukusią devynerių ir išėjusią į pensiją. Bet nutiko bėda: per antrąjį nėštumą žmonai išsivystė alergija šunims, teko laikinai gyvūną nuvežti mano tėvams, o dabar jie neatiduoda!

Pasvajojame apie veisles, kurios nekelia alergijos, – jorkšyrus, Maltos bišonus ar pudelius, vaikai irgi maldauja greičiau įsigyti šuniuką. Visi mano artimieji augina šunis, taigi klientų produktams išbandyti artimiausioje aplinkoje turiu sočiai. Aš apskritai nepasitikiu žmonėmis, kurie nemyli gyvūnų: jei pareiškia nemėgstantis šunų, tokio žmogaus tiesiog bijau. Pats negaliu ramiai praeiti pro jokį šuniuką gatvėje: visus kalbinu, visiems tiesiu ranką. 

Ar ekologiškų principų laikotės ne tik versle, bet ir kitose gyvenimo srityse?

Stengiuosi kuo mažiau vartoti. Tik su žaislais negaliu nieko padaryti – vaikai vis tiek išzyzia, ko nori... Pamatau dideles jų akis – ir palūžtu. Bet pats atsilaikau, visada sakau: nesu toks turtingas, kad pirkčiau pigius daiktus. Geriau vieni džinsai, bet kokybiški – ir dėvėsiu juos tol, kol atsiras skylė.

Taip pat dėl maisto: geriau valgyti rečiau, bet kokybiškai, dažniau ruošti patiems, nes tada žinome, ką valgome. Man artimiausia dieta – mišinys iš paleo ir vegan: didžiąją dalį raciono sudaro daržovės ir vaisiai, įtraukiu ir gyvulinės kilmės produktų – riebios žuvies, raudonos mėsos, bet ne per daug. Ar verta minėti, kad kartais tenka paragauti ir savo fabriko produkcijos, o kaip kitaip?.. Beje, mūsų maistas šunims – visai skanus!

Fotogalerija: