Verslininkas Ernestas Vasiliauskas: „Visada norėjau turėti daug“

Ir tą šeštadienį Ernestas kelias valandas krosiniu motociklu „KTM EXC 350“ raižė užšalusį ežerą, važinėjo bekele. Namo grįžo pavargęs, bet švytintis. „Geriausiai jaučiuosi, kai laisvą dieną kokioms trims valandoms išvažiuoju bandyti motociklo ir savo galimybių. Grįžęs nusiprausiu, jaučiu, kad kūnas labai pavargęs, – galiu ramiai su šeima leisti likusią dieną. Tačiau jei tų trijų valandų su motociklu nebūtų, tikrai nerasčiau sau vietos“, – glausdamas pasitinkančius vaikus prisipažįsta verslininkas. Iš virtuvės sklinda Renatos užplikytos arbatos kvapas, grįžusį šeimininką žvilgsniu palydi labradoras Otardas – pagaliau visa šeima namie.

Nors ne vienus metus gyvena be televizoriaus, jiems erdviuose namuose nuobodžiauti nėra kada: visų dėmesio laukia dabar baletu aistringai besižavinti Valentina, krepšinio naujienas tėtis turi aptarti su šiuo sportu labiausiai besidominčiu Vyčiu. Ernestas nori, kad atžalos augtų sportiškos: abu vaikai jau moka plaukti, bando slidinėti. Nes ir jis pats – aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas. Energijos jam telieka pavydėti...

„Jei kokią pirmą valandą nakties neturiu jėgų prisėsti prie kompiuterio padirbėti, jei ryte pabundu be energijos ir net kelias dienas ilgai pamiegojęs vis tiek jaučiuosi pavargęs, vadinasi, sergu, – juokdamasis pasakoja. – Tada einu pas gydytoją, ir jis mano nuogąstavimus paprastai patvirtina. Nes šiaip aš visada turiu energijos.“

Išduokite, kaip įkraunate savo baterijas?

Nesu antžmogis. Man jau prieš kokius aštuonerius metus žmonės sakė, kad tokiu tempu gyvendamas greitai nusialinsiu. Bet jaučiuosi puikiai. Skaičiau, kad mūsų Prezidentė per parą miega penkias valandas, Michailas Gorbačiovas visą gyvenimą – po keturias. Šiuo metu aš ilsiuosi ilgiau, bet kol neturėjome vaikų, pakakdavo visą darbo savaitę miegoti po keturias valandas. Dabar poilsiui reikia daugiau laiko, bet įdomiai veiklai energijos niekada nepristinga.

Toks – įdomus, uždegantis – yra ir jūsų darbas?

„Geroje dovanoje“ esu dešimt metų – nuo pat kūrimosi pradžios. Versle mane įkvepia tai, kad sunkus darbas duoda vaisių. „Gera dovana“ Lietuvoje, Latvijoje yra savo srities lyderė. Lenkijoje tvirtai esame antroje vietoje. Kai turi strategiją, žinai, kuriuo keliu nori eiti, stengiesi, sunkiai sieki tikslo, bandai įtikinti kitus, o paskui pasieki gerą rezultatą – apima didelis džiaugsmas, nes buvai teisus.

Kad būtų įdomu eiti į darbą, pats turi stengtis kurti tai, kas įdomu ir kitiems. Steve’as Jobsas sakydavo: reikia kurti tokius dalykus, kuriais norėtume naudoti patys. Pritariu. Jei prikursime paslaugų, kurios patiems nepatinka, argi galėsime tikėtis, kad kas nors jomis domėsis?

Pats išbandote tai, ką siūlote pirkti kitiems?

Esu išbandęs, matyt, visas mūsų siūlomas aktyvias pramogas. Žinau, kas yra kas, – galiu rekomenduoti ir draugams. Man patinka aktyviai leisti laiką. Vasarą renkuosi banglentes ir vandenlentes, važinėju dviračiu, po septynerių metų pertraukos ką tik vėl slidinėjau kalnuose. Šiltuoju metų laiku žaidžiu tenisą, su draugais trečiadieniais mūsų kieme žaidžiame krepšinį. Man įdomu viskas, kas aktyvu.

Dabar feisbukas vis primena, kad prieš penkerius metus dalyvavau ralyje Budapeštas–Bamakas. Ten patirti įspūdžiai verti atskiros istorijos. Per trisdešimtąjį gimtadienį visiems garsiai pasakiau, kad seniai svajoju dalyvauti lenktynėse Paryžius–Dakaras. Po savaitės sutikau verslo partnerį, jis pasigyrė, kad jau užsiregistravo į ralį, kurio trasa pasieks Malio sostinę Bamaką, bet eis ir pro Dakarą. Ten aštuoniasdešimt komandų lenktyniauja ir dar tiek pat dalyvauja nesiekdamos kuo geresnių rezultatų.

Tą patį vakarą grįžęs namo žmonai pasakiau, kad dalyvausiu, tada ėmiau ieškoti bendražygio. Paskambinau draugams: išgirdę idėją visi susižavi, bet kai pasakai, kad rytoj reikia mokėti starto mokestį, o ralis vyks po metų, pradeda dvejoti. Tačiau vieną bendramintį radau. Metus ruošėmės, treniravomės, nusipirkome seną „Land Rover Discovery“, prikrovėme labdaros Mauritanijos vaikams ir išvažiavome. Per beveik mėnesį įveikėme 9000 tūkstančius kilometrų, be galo išsekome. Grįžome kosmose: visi laukia įspūdžių, o mes tylime. Žmona nesuprato, kas atsitiko, – prieš ralį tiek apie tai kalbėjau, o iš grįžusio nieko negalėjo išpešti. Dalytis įspūdžiais pradėjome po gero pusmečio.

Praėjo metai, dveji, treji – nebuvo noro tai pakartoti. Tačiau dabar ką nors panašaus jau išbandyčiau. Norėčiau kada nors, kai bus kokios 17–18 metų, į tokią ekspediciją pasiimti sūnų – kad pamatytų, jog yra ir kitoks, gerokai mažiau civilizuotas, pasaulis.

Tai buvo gyvenimo nuotykis?

Taip. Tai buvo stipri visa ko koncentracija: ir išgyvenimų, nuotykių, ir susitikimų su žmonėmis, ir mūsų, kaip komandos, patikrinimas. Patyrėme ir išgyvenome tikrai daug. Buvome įstrigę Vakarų Sacharos dykumoje – šimtą kilometrų važiavome vienuolika valandų, net haliucinacijos prasidėjo. Mauritanijoje ir išgąsčio buvo: supratome, kad jei vietos policija sulaikytų, kažin ar pavyktų kam nors mus rasti... Ten suvoki, kad mūsų taisyklės, logika negalioja. O kai beveik visi ralio dalyviai, taip pat ir mes, apsinuodijo maistu, buvo labai blogai, atrodė, atiduočiau visus pasaulio pinigus, kad tik mane iš ten kas nors išskraidintų. Tačiau po poros dienų vėl buvome kelyje. Tokiomis akimirkomis pajauti, kaip svarbu komanda: kol penkiasdešimties laipsnių karštyje drebi krečiamas šalčio, vairuoja tas, kas jaučiasi stipresnis.

Įspūdžiai – fantastiški, kiekvienai vyriškai kompanijai rekomenduočiau tai išbandyti.

Po tokios kelionės visos kitos turėtų atrodyti baisai nuobodžios?

Tikrai, visos atrodo labai paprastos, poilsinės – kaip į Egiptą ar Turkiją. Todėl neseniai motociklu ant ledo sukdamas aštuoniukes sugalvojau naują idėją – kokių 45-erių dalyvauti Dakaro ralyje. Patikrinau ralio dalyvių amžių: daugkartiniam nugalėtojui Stéphane’ui Peterhanseliui – 52-eji, Carlosui Sainzui – 49-eri, tad neturėčiau būti per senas.

Jei sėkmingai eisis verslas, jei viskas bus gerai namuose, iki keturiasdešimties reikės rimtai padirbėti, o paskui pradėti fiziškai, morališkai ir finansiškai ruoštis tam raliui. Nežinau, ar tai įmanoma, bet sau šią mintį galvoje jau pasodinau. Regis, radau sportą, kuris mane veža. Tai – motociklai. Nors motociklo vairuotojo pažymėjimą turiu ne vienus metus, tik pernai rudeniop jį nusipirkau ir pajutau, kad čia man kompanija nebūtina, – galiu važinėti ir vienas. Juk Dakare irgi esi vienas, tai kova su savimi, savo fizinėmis galiomis. Norėčiau tai patirti.

Tačiau ten dalyvautumėte taip negreitai – beveik po dešimties metų...

Tiesą sakant, esu labai nekantrus. Rezultato man reikia čia ir dabar. Negaliu pakęsti laukimo. Tačiau turiu keletą verslo idėjų, kurias judinu jau kelerius metus. Matau, tas laikas vis tiek ateina, svarbu turėti svajonę. O apie Dakarą kalbėjau nuo vaikystės...

Esu užsispyręs Ožiaragis – didžiumą planų įgyvendinu bet kokia kaina. Man atrodo, kad viską reikia daryti naudojant daug energijos, siekti ne vidurio, o aukščiausių tikslų. Darant vidutiniškai, nieko gero neišeis. Taip manau pats, bandau tai skiepyti ir savo komandai. Man reikia maksimumo. O kad tai pasiektum, turi žiauriai daug dirbti. Ir dar: tai, ką darai, turi labai mėgti. Žinau tai, nes pats esu darboholikas, daug metų dirbu dieną naktį ir man tai normalu.

Sekmadienį, užmigus vaikams, kokią dešimtą vakaro atvažiuoti į ofisą padirbėti iki trijų nakties man yra visiška meditacija.

Žmonai tokie jūsų įpročiai neturėtų kelti džiaugsmo?

Anksčiau gal ir priekaištaudavo, bet sakė supratusi, kad ne „Gera dovana“ dėl požiūrio į darbą kalta, – tiesiog mano toks būdas. Iš darbo vakare namo dažniausiai grįžtu laiku, bet jei reikia, važiuoju padirbėti naktį. Turiu darbo stalą ir namie, bet man jis nepatinka. Gal kai pakeisiu, į ofisą vakarais nebevažiuosiu.

Už kiekvieno stipraus vyro slepiasi dar stipresnė moteris. Žmona turi būti ir psichologė. Būdamas versle, nuolatos patiri įtampą, ypač kai kyli karjeros laiptais. O aš visada norėjau daug. Devyniolikos išlėkiau trejiems metams į Ameriką užsidirbti būstui. Dvidešimt ketverių jau įsikėliau į namą. Negalėčiau teigti, kad tai pasiekiau be streso, kad neatsirado žilų plaukų. Buvo ir nuverktų naktų. Darbe – lygiai tas pats. Trūko iššūkių: su visa šeima plėsti verslo dvejiems metams buvau išvažiavęs į Lenkiją. Man negali būti paprasta – reikia ekstremalumo, o tada neišvengiamai patiriu stresą. Tad jei namuose nelauktų išmintinga antroji pusė, būtų dvigubai sunkiau.

Kur Renata realizuoja save?

Ji teisininkė – griežtas, disciplinuotas, logika besivadovaujantis žmogus. Tačiau ir meniškos prigimties: yra studijavusi dizainą, jaučia didelį malonumą kurdama namų grožį. Tai, kaip mes gyvename, – Renatos nuopelnas. Gal ji ir norėtų, kad daugiau laiko skirčiau šeimai, juk to iš sutuoktinių tikisi visos moterys. Bet man atrodo, kad vyras negali būti liūtas darbe, meškiukas namuose ir dar geriausia žmonos draugė. Nors kartu su šeima būnu daug – man reikia ir karjeros, ir laiko sau, sportui, patinkančioms pramogoms. Tačiau balansą rasti įmanoma – reikia tik noro ir abipusio supratimo.