„Tai jokiu būdu nebuvo toji klasikinė Italija, tuo ji ir buvo nuostabi“, – sako verslininkas, investuotojas Marius Šiburkis, apkeliavęs šios šalies kampelius, į kuriuos leidžiasi retas turistas. Trijų jūrų pakrantės, viduramžių pilys, dvarai, miestai ir miesteliai, gausybės skonių įvairovė – įspūdžių kelionėje po pietų Italiją tikrai netrūko. O ir jie buvo įvairūs – nuo dieviškų, filmuose įamžintų vietų iki didžiausių nusivylimų.
Tai M.Šiburkiui su žmona buvo naujų patirčių nestokojusi kelione. Vos per dvi savaites, aplenkiant populiarius turistinius taškus, jiedu susipažino su visai kitokiu pietų Italijos veidu. Marius šypsosi – Italija turbūt gali būti tituluojama išskirtiniausio kraštovaizdžio šalimi Europoje.
„Po pietų Italiją keliavome automobiliu, tad įsitikinome, kad šioje šalyje vaizdas gali keistis kas 10 kilometrų. Čia skubėti tiesiog negalima – norisi vis sustoti, gėrėtis vaizdais, kurie stebina dar net nenuvykus į kelionės tikslą. Įsitikinome, kad rinktis greitkelius Italijoje yra nuodėmė, todėl tikrai to nerekomenduotume“, – sako M.Šiburkis, sutikęs pasidalinti įspūdžiais ir patarimais.
Būtina pamatyti bent kartą gyvenime
Klausantis M.Šiburkio, aišku kaip diena – jiedu su žmona išties nugnybė nemažą „gabalą“ pietų Italijos, tad ir įspūdžių gausybė. Pora aplankė ir Otrantą, ir Pietų Italijos Florencija vadinamą Lečę, ir baltąjį miestą Ostūnį, įsikūrusį ant kalvos, ir viduramžių didmiestį Barletą, o kur dar nedideli miesteliai ir kaimeliai, kuriems išvardinti, juokiasi Marius, reikėtų knygos. Savo istorija ir architektūra ypatingai sužavėjo Matera, kurią jau pamilo ir ne vienas Holivudo režisierius. Čia režisierius Melas Gibsonas filmavo kino juostą „Kristaus kančia“ („The Passion of The Christ“), o Keris Fukunaga – Jameso Bondo filmą „Mirtis palauks“ („No time to die“).
„Matera drąsiai gali būti tituluojama vienu įdomiausių Italijos miestų, kur žmonės gyveno nuo paleolito laikų. Pagrindinė Materos lankytina vieta – urvai, iškasti uolose, kurias vietiniai gyventojai pavertė originaliais būstais. Daugelis iš jų išlaikė savo pradinę išvaizdą, o kai kurie iš jų tapo viešbučiais, restoranais ir muziejais, rodančiais urvuose gyvenusių žmonių buitį, – sako M.Šiburkis ir priduria, kad Matera nustebino ir kontrastais – greta urvuose įkurtų būstų stovi turtingų piliečių rūmai su plačiomis terasomis bei balkonais. – Įspūdis neapibūdinamas, reikia patirti.“
Tiesa, Matera kauniečiams nestokojo džiaugsmo ne tik akims. Vaikštinėdami nuostabiomis miesto gatvėmis, M.Šiburkis su žmona Inga tapo miesto šventės Festa della Madonna della Bruna dalyviais. Verslininkas juokiasi, kad italai turi daug švenčių pavadinimų, gal net daugiau nei lietuviai. Miesteliuose šventės tęsiasi ištisus metus – nuo vasarį prasidedančio garsaus Karnavalo Venecijoje, Velykų Procesijos, miestų šventės, vadinamos Fiestomis, iki rudens Sagros. Italui pakuždėjus žodį Sagra, šiam kaip mat nutįsta seilė, o akys sublizga iš smalsumo. Taip nuo šiol nutinka ir jiems.
„Sagra – tik tam miesteliui ar regionui būdingo patiekalo ar gaminio ragavimas. Tai gali būti vynas, šviežios daržovės, česnakai, spagečiai, pistacijos ir kiti nesuskaičiuojami gardumynai. Pavyzdžiui, šalia Romos esančiame Marino mieste per Sagros šventę miesto fontane vanduo pakeičiamas baltuoju vynu, kurio išbėga net 5 tūkst. litrų. Galiu drąsiai sakyti, kad tokios italų šventės vertos atskiros kelionės, nes jų metu pamatai tikrą itališką gyvenimą“, – sako pašnekovas.
Nuo laikinumo iki „kito“ pasaulio vaizdų
Nors intensyvios kelionės įspūdžiai sparčiai keitė vienas kitą, M.Šiburkis neslepia – ypatingų rekomendacijų verta Alberobela. „Šis pasakiškas miestelis dėl savo unikalios architektūros įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. O į jį vos atvykus, iškart suprantama kodėl – mieste viduramžiais nebuvo legalios statybos, todėl buvo statomi „laikini“ pastatai Truliai – iš akmenų sudėtos jurtos, kurias galima, ištraukus vieną tam tikrą akmenį, vėl paversti akmenų krūva. Kai įsigilini į tokias architektūrines paslaptis, visai kitomis akimis žiūri į šį miestą. Nors jis ir taip kerintis“, – pasakoja pašnekovas.
Kiek kitokį, tačiau ne ką mažesnį įspūdį šeimai paliko žvejų miestelis Tranis, į kurio uostą rytais suplaukiantys žvejybiniai botai sutraukia šviežios žuvies mėgėjus. Visgi visiškai nejaukiai privertė pasijusti Taranto miestas.
„Italija, be jokios abejonės, neatsiejama nuo istorijų apie mafiją, o šiomis garsėja ne tik Sicilija. Jei norisi pajusti senosios Italijos pietų uostamiesčių mafijos šešėlius, būtina nukeliauti į Tarantą, o tiksliau pamatyti jo senamiestį. Ten skersgatviai baigiasi netikėčiausiai užmūrintomis sienomis, namuose žmonės gyvena be langų ir net be langinių, o gatvėmis prieškariniais dviračiais važinėja besišypsantys bedančiai žvejai. Vaikštant gatvėmis gali matyti, kaip du vaikai abejingai spardo kamuolį šiukšlyne… Mes – baltais, vasariškais marškinėliais ten atrodėme mažų mažiausia keistokai. Ta vieta išskirtinai apleista ir civilizacijos nepaliesta, tačiau visur pasaulyje grožis gyvuoja šalia purvo, tad šiuo atžvilgiu vieta nėra išskirtinė. Italai turi įvairių problemų, bet jas sprendžia, o mūsų įsitikinimai, baimės ar stereotipai kartais mus gali suklaidinti. Turbūt tai mums ir atsitiko Tarante“, – svarsto verslininkas ir priduria, kad kita Taranto miesto dalis itin išpuoselėta. Centrinė miesto gatvė savo išvaizda kauniečiui priminė net Kauno Laisvės alėją.
„Mes nustebome ir juokavome, kad kai į miestą atvažiuoja kažkas iš Vyriausybės, jį turbūt automobiliu su užtrauktomis užuolaidomis nuveža iki šios vietos, atitraukia užuolaidas ir niekur kitur neleidžia“, – juokiasi jis.
Vieta, kur nesinorėtų sugrįžti
Nuostabai – tai tikrai nebūtų Taranto miestas. Pašnekovas neslepia, kad vienareikšmiškai nenorėtų sugrįžti į turistų perpildytą Riminį. Anot Mariaus, skirtumas tarp pietų Italijos ir to, ką pamatė Riminyje, didžiulis.
„Pamačius tuos nuostabius ir turistų neužpildytus miestelius, Riminyje būti tiesiog negalėjome. Jis perpildytas viešbučiais, ganėtinai purvinas ir nelabai jaukus. Iš ten vienintelė fotografija– dviračio ratas, prirakintas dviračio stove. Tiesą sakant, to ir pakako – ilgai nebuvę, išskubėjome į San Mariną. Rekomenduoju“ – šypsosi jis.
Nakvynės ir kitos turistinės nuodėmės
Turbūt jau daugelis keliautojų įsitikino, kad bet kokia kelionė neatsiejama nuo pažinčių. Tai darkart patvirtino ir Šiburkiai. Keliauti po Italiją ir apsistoti tik viešbučiuose būtų kone turistinė nuodėmė. Ir išties – italai svetingi, tad privačių nakvynių vietų surasti nesudėtinga, o ir jų būti gali pačių unikaliausių – nuo jaukių svečių namų, dvarų, pilių iki kaimo sodybų. Kauniečiai kelionėje stengėsi rinktis dvarus ir agroturizmo vietas.
„Tos vietos puikiai atspindi italų kasdienybę ir požiūrį į gyvenimą. Dvaruose ir aliejų spaudžia, ir vyną gamina, ir restoraną tik jums dviems atidaryti gali, kur galite vakarieniauti su vaizdu į Castel del Monte pilį, atvaizduotą ant vieno euro cento itališkos monetos… Taip buvo mums – žiūrėjome į tą nuostabią pilį, laikomą viena tobuliausių viduramžių karinės architektūros pavyzdžių, ir negalėjome atsigrožėti tiek svetingumu, tiek kelionės netikėtumais“, – dalijasi M.Šiburkis.
Pašnekovas priduria, kad agroturizmo vietos taip pat galėtų būti vertos atskiros kelionės. Šių sodybų šeimininkai, ne ką mažiau nei dvarų, garsėja savo draugiškumu! Marius šypsosi – atvykus į tokią vietą reikia nusiteikti, kad čia teks praleisti nemažai laiko. O ir šis bus įsimenamas.
„Agroturizmo vietos turėtų būti šiek tiek panašios į mūsų kaimo sodybas, tačiau dažnai jos yra labiau panašios į šeimos istorijas menančius dvarus, kadangi sodybos yra labai senos, dažnai ilgus amžius išlaikomos vienos šeimos rankose. Kai kurios agroturizmo sodybos įkurtos buvusiose fermose, taip pat senovinėse, kuriose viskas paliekama autentiškai, o šeimininkai atvykėliams būtinai dar didžiuodamiesi padarys ekskursiją, papasakos apie rekonstrukciją, parodys giminės arba šeimos nuotraukas ir šiltai išlydės. Atvykusiems belieka girti jų išskirtinimus ir ragauti bei mėgautis jų gaminiais“, – pasakoja jis.
Prieš leidžiantis į kelionę – patarimai
Ne vieną kelionę savarankiškai planavęs M.Šiburkis dar tik svajojantiems apie atostogas taip pat turi keletą patarimų.
„Pirmiausia, jei ieškote skrydžio bilieto bendrovėse, pasistenkite suprasti algoritmą, kuris akimirksniu jums pakelia kainas. patarčiau nevesti į paiešką tiesiogiai tos datos ir krypties, kuri jums reikalinga, bet skrolinti link jos ir, tikėtina, algoritmas bus suklaidintas, o jūs netrukus rasite geresnę bilieto kainą.
Antra, nebūtinai visas nakvynes užsirezervuokite iš anksto prieš kelionę, turėkite kantrybės. Tai galite atlikti per pietus, tą pačią kelionės dieną. Tikrai rasite geriausią paskutinės minutės kainą. Patikėkite manimi, visada gauname tai, ko ieškome.
Trečia, bet kuriame Europos ar kitame didmiestyje jau veikia „Free walking tour“ sistema, kurios pagrindas – vietiniai gidai, dirbantys arbatpinigių pagrindu. Jei norite pažinti miestą – būtinai pasinaudokite jų paslaugomis. Jų galite net nerezervuoti, o susitikimo laikus ir vietas rasite per paieškos sistemas, suvedę raktinius mano minėtus žodžius – „Free walking tour“.
Fotogalerija:
