Verslininkas Mindaugas Jusius atvirai: „Namuose greitai pamirštu visus darbus“

Kai svarstėme, kada, kur galėtume susitikti, prasitarėte, kad dabar jūsų darbas – Vilniuje, Klaipėdoje ir visame pasaulyje. Kaip spėjate, derinate įsipareigojimus įmonei ir šeimai?

Ankstesnis darbas bendrovėje „Swedbank Life Insurance“ taip pat buvo labai dinamiškas: mano komanda dirbo Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, tekdavo nuolatos važinėti tarp šalių, bendrauti angliškai. Pradėjęs vadovauti „Klaipėdos naftai“ maniau, kad čia bus lengviau, – nors kolektyvas išsibarstęs po Lietuvą, bent jau kalbėsimės lietuviškai, tas pats mentalitetas, kultūra. Tačiau ir čia daug iššūkių.

Mano gyvenimas dabar čigoniškas: lagaminas – visada automobilio bagažinėje, daiktai išsimėtę dviejuose namuose – Vilniuje ir Klaipėdoje. Džiaugiuosi, kad žmona tai toleruoja ir palaiko, kad kartais šeima kelioms dienoms į pajūrį su manimi važiuoja kartu. Mokykla ir darželis, kuriuos sostinėje lanko vaikai, turi filialą ir ten. Įmanoma gyventi taip, kad atžalos porą dienų į mokyklą eitų Vilniuje, kitas – Klaipėdoje. Pasirodo, jiems tai smagu!

Kalbėjau su buvusiais šios įmonės vadovais: nė vienas nerado stabilesnio gyvenimo ritmo recepto. Labai pasitikiu savo komanda. Esu tas vadovas, kuris daugiau pataria ir padeda dirbti, nei vadovauja, ką reikėtų daryti. Šiame darbe didelis svarbių suinteresuotų pusių ratas ir skirtingose Lietuvos vietose, ir kitose šalyse – dažnai gana skubiai tenka atsirasti ten, kur manęs labiausiai reikia. Nors esu technologijų žmogus, turiu pripažinti, kad gyvas kontaktas turi labai didelę galią... Buvo laikas, kai eidamas miegoti pasižiūrėdavau, kur man reikės būti rytoj, kokiame mieste laukia susitikimai, teks važiuoti į Klaipėdą ar į oro uostą. Nuo to priklausydavo, kokiai valandai nusistatyti žadintuvą.

Žinau, kad daug kam tai skamba egzotiškai, bet iš tiesų verslo kelionės yra labai paprastos, per jas bent jau man nepavysta pamatyti šalies, kurioje lankausi.

Jūsų darbo diena – be ribų?

Dabar populiaru sakyti, kad sėkmės lydimi vadovai anksti keliasi, pradeda darbus. O aš esu vakaro žmogus, rytai man nieko gero nežada. Anksčiau šiek tiek jaudinausi, kad nepavyksta anksti ryte būti darbingam, bet supratau, kad nieko pakeisti nepavyks, ir toliau gyvenu savo ritmu.

Šeimai, matyt, nesmagu, bet aš ilgai vakaroju darbe: baigti reikalus penktą vakaro retai pavyksta. Buvo skaudu, kai vyresnieji vaikai pareiškė, kad gyvenome geriau, kai tėtis dirbo ankstesniame darbe ir jie mane matė dažniau. Tada suvokiau, kad atžaloms skiriu per mažai laiko. Stengiuosi, kad jie jaustų mano dėmesį.

Tačiau vėlų vakarą, jiems užmigus, vėl galima įsijungti kompiuterį?

Na, gerai, telefoną... Esu nuo jo priklausomas, man vis rūpi pažiūrėti, kas parašė, ar gavau atsakymą. Iki pirmos valandos nakties galiu produktyviai dirbti, save realizuoti. Ir sportuoti, tarkim, žaisti tenisą, devintą dešimtą vakaro man yra puiku, o septintą ryto – tiesiog neįmanoma...

Manau, kad esu gana didelis tinginys, tad su tuo kovoju sau prikurdamas visokių veiklų, įsipareigojimų. Dar studijuodamas universitete pastebėjau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Supratau, kad laiką turiu leisti efektyviai, matau prasmę savo kompetencijomis ir žiniomis dalytis su kitais.

Man patinka įsitraukti į įvairius socialinius ar verslo projektus. Tarkim, aktyviai dalyvavau „Lietuvos Tūkstantmečio rotary“ klubo socialinėje veikloje prieš korupciją ir patyčias. Savo veiklą ten laikinai sustabdžiau, nes nebespėju: prisijungiau prie Lietuvoje dar jaunos organizacijos YPO („Young Presidents Organization“). Šis 1950 metais sukurtas pasaulinis tinklas vienija daugiau nei 130 šalių verslo lyderius. Kiek anksčiau teko garbė prisidėti plėtojant vieną iš Kazickų šeimos verslų Lietuvoje. Esu Vilniaus universiteto TSPMI globėjų tarybos narys. Pastaruoju metu įsitraukiau ir į draudimo rinkos startuolio „Switch4sure“ kūrimą – laisvu nuo darbo metu pasidalinu savo patirtimi su komanda, kuri vysto šį projektą. Kiekvienas gali atiduodi dalelę savęs labai įdomioms ir prasmingoms veikloms, kurios praturtina ir įtraukia.

Visada buvote veiklus tiksliukas?

Tikslieji mokslai – mano stiprybė. Abu tėvai – matematikai-programuotojai. Skaičiai man patiko, nors nemažai metų mokykloje mokiausi literatūrinėje klasėje. Paskui patekau į Vilniaus licėjų, Vilniaus universitete baigiau bankininkystės bakalaurą ir magistrantūrą. Vėliau – ISM vadovų studijos. Londono verslo mokykloje turėjau galimybę studijuoti lyderystės programą.

Tikiu, kad turime mokytis kasdien. Savo komandą, draugus, aplinkinius ir patį save skatinu nuolatos skirti nors kiek laiko tobulėti. Nebūtinai kur nors studijuoti – tai gali būti ir praturtinantys pokalbiai, kitų žmonių patirtis, knygos.

Matyt, vien studijų neužtenka – reikia ir asmeninių savybių, kad žmogus taptų lyderiu?

Amžina dilema: lyderiu gimstama ar galima tapti? Manau, galima tapti. Man pasisekė, kad patekau į tokias organizacijas, situacijas, kurios sudarė galimybę augti, tobulėti kaip vadovui. Studijos tai sutvirtino. Tačiau geriausia mokykla – darbas, kur yra erdvės iššūkiams, toleruojami eksperimentai ir klaidos. Man nebaisu klysti, nebijau to garsiai pripažinti. Tikiu, kad tai mane sustiprina ir moko nedaryti klaidų kitą sykį.

Pastebiu, kad kartais save išstumiu iš komforto zonos taip norėdamas praplėsti galimybių ribas. Po septyniolikos metų darbo finansų srityje man buvo labai sunku pereiti į kitą – energetikos, logistikos sferą. Tai didelis pokytis, bet nereikia to bijoti.

Antri metai viena koja gyvenate uostamiestyje. Nueinate prie jūros, kad vėjas pravėdintų galvą?

Mums, vilniečiams, jūra yra didelė egzotika ir vertybė. Pamenu, kai Klaipėdoje ieškojome išsinuomoti būsto, viena iš sąlygų buvo, kad būtų kuo arčiau jūros. Klaipėdiečiai nesuprato: kam ta jūra? Juk kartą per vasarą nueini ir užtenka... Tačiau mus ji įkvepia. Iš pradžių pro darbo kabineto langą žiūrint į uostą mane apimdavo virpuliukai – kaip vaikystėje, kai keltu plaukdavome į Nidą. Tas nuostabus, daug energijos suteikiantis nuotykių pradžios jausmas lydėjo gal metus.