„Kiek daug pirmų kartų dabar mano gyvenime!“ – džiūgauja radviliškietė verslininkė Ugnė Usevičiūtė (42). Numetusi net 140 kilogramų antsvorio, moteris dabar be vargo matuojasi dizainerio Liutauro Salasevičiaus sukneles ir drąsiai stoja prieš fotokameras. Sako, kad kur kas daugiau valios ir drąsos reikėjo, kai prieš dvejus metus nusprendė keistis ir viešai apie tai kalbėti. Per šį laiką ji daug kam tapo svorio metimo etalonu ir sveiko gyvenimo influencere.
Regis, jaučiatės tarsi antrą kartą gimusi.
Kitaip ir būti negali, kai numeti nuo savęs du suaugusius žmones, sveriančius po septyniasdešimt kilogramų! Dabar kasdien susiduriu su šimtais situacijų, kurios primena: „Aha, o seniau to negalėjau padaryti...“ Kad ir tokia smulkmena: rinkdavausi vietą lėktuve ir gaudavau pasiūlymą: „Gal norite erdvesnės vietos?“ Man nebereikia daugiau vietos!
Turiu 2015 metų nuotrauką, kur įsiamžinau sverdama 220 kilogramų. Prisimenu, kokį šoką buvau patyrusi dėl tų skaičių. Bet kažkodėl tai netapo priežastimi lieknėti. Tik kai dar po dvejų metų svarstyklės rodė 213 kilogramų svorį, ši mintis tarsi iš dangaus nukrito. Atėjau į kontorą ir pareiškiau: metu svorį. Darbuotojos juokėsi... Pasisvėriau, nusifotografavau. Abejonė sukirbėjo: „Gal jos ir teisios...“ Tad pasiryžimą ėmiau ir užrašiau viešai feisbuke. Kažkas iš draugų dar pakomentavo: „Po metų būsi numetusi vieną kilogramą ir didžiuosiesi. Sakyk, kiek konkrečiai nori numesti.“ „100 kilogramų“, – parašiau pati nelabai tuo tikėdama. Kitą rytą pabudau: „Na ką, Ugne, prisijuokavai...“ Bet galiausiai pasiekiau net daugiau, nei norėjau, – ėmiau sverti 79-is. Tiesa, geriausiai jaučiuosi, kai svoris laikosi apie 83–85 kilogramus.
Dėl kokių priežasčių?
Kai buvau gal keturiolikos metų, tėvai atidarė maisto parduotuvę mūsų gyvenamajame name. Už kambario, kuriame miegojau, durų buvo dėžės su snikeriais, sausainiais ir limonadais... Tada svoris ėmė sparčiau augti. O sulaukusi 25-erių ar 26-erių pradėjau savo didelį rimtą verslą. Būdavau taip užsiėmusi, kad ne visada turėdavau laiko pavalgyti. Nors dabar galiu pasakyti, kad visi tik apsimetame, jog neturime laiko, vis tiek valgome, tik svarbiausia – ką. Užeiti į kavinę normalaus maisto man būdavo gaila laiko, o nubėgti iki parduotuvės ir nusipirkti kokią nesveiką nesąmonę – normalu. Daug kas sakys: „Aš irgi picos ar bandelių suvalgau“, bet, patikėkite, ne tokiais kiekiais...
Negali nepastebėti, kas su tavimi vyksta. Ir aplinkiniai turbūt nepraleido progos pakomentuoti, patarti, pasiūlyti kokių dietų...
Man nedrįsdavo nieko pasakyti. Nes buvau kieta: visada visur vadovavau – ir versle, ir šeimoje. Gal kas ir bandė patarti, bet aš juk žvilgsniu moku užmušti – taip žmonės sako (juokiasi).
Pačios pradžios, kada pradedi storėti, neįsidėmi. O kai apsižiūri, jau būni gerokai pastorėjęs. Tada imi guostis, kad antsvorio atsikratyti labai sunku, ir net nepradedi. O juk vos per dešimt mėnesių numečiau šimtą kilogramų! Be to, kurį laiką maniau, kad man antsvoris nelabai trukdo: buvau energinga, stipri, jei reikėdavo – pati fūras iškraudavau. Bet automobilyje reikėdavo sėdynę atsistumti, nes netilpdavau, lėktuve negalėdavau nuleisti priešais save esančio stalelio, nes jis pakibdavo ant krūtinės. Gerai, jei gaudavau vietą prie tako, o jeigu atsidurdavau tarp dviejų žmonių?! Per aštuonias skrydžio valandas net į tualetą nesikeldavau! Ir išlipti sunku, ir gėda pakelti kaimynus... Tragedija!
Kuo vertėtės?
Prieš šešiolika metų Radviliškyje atidariau pirmą savo parduotuvę „Viskas už 1 eurą“. Greitai turėjau jau 120 parduotuvių tinklą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Mano verslas sparčiai augo, tik bėda, kad nemokėjau paskirstyti atsakomybės – visas parduotuves valdžiau pati, be vadybininkų ir pavaduotojų. Ir, matyt, vienu metu nebesuvaldžiau didelio verslo – pradėjau važiuoti į minusą. Kurį laiką verslą dar gelbėjau, kišau pinigus jau nebegaudama grąžos. Galiausiai nusprendžiau, kad neverta. Ir per mėnesį uždariau parduotuves. Pasilikau tik vieną – pačią pirmą Radviliškyje. Sakiau, kad niekad jos neuždarysiu.
Tikiuosi, nelikote su nuliu?
Likau su minusu (kvatoja). Bet kol verslas buvo labai pelningas ir daug uždirbau, investavau į nekilnojamąjį turtą. Iš tų 120 parduotuvių dvidešimt veikė nuosavose patalpose. Žinoma, yra kreditų, bet yra ir pajamų už nuomą, todėl gyventi galima. Be to, visos neišparduotos prekės grįžo į sandėlius. Juokauju, kad dar 20 metų galėčiau gyventi panaudodama jų turinį – tiek ten prekių priversta! Jau antri metai žmonės jas tik rūšiuoja – kur puodeliai, kur meškiukai, kur šluotos...
Ir gerais laikais piniginėje neturėdavau daug grynųjų, pati gyvenu sename tėvų name. Bet būdavo: noriu šito pastato – perku. Ačiū Dievui, kad ferario ar pilies kalnuose neužsimaniau! Buvau apimta manijos pirkti komercinius objektus įmonei plėsti. Taip pat viena iš investicijų – daugiabutis Radviliškyje, nusipirkau jį prieš gerus aštuonerius metus. Jau baigiu parduotuvių uždarymo darbus ir galėsiu imtis pastarojo projekto: daugiabutį pamažu suremontuosiu, kad butai taptų normalūs.
Dabar jaučiuosi esanti dugne, tačiau bent jau žinau, kad žemyn nebekrintu ir bus galima vėl pradėti kilti.
Gal toks radikalus svorio metimas susijęs su finansine nesėkme?
Tuo metu nesiejau šių dalykų, bet dabar manau, kad tai galėjo būti susiję. Kai sekasi, galvoji tik apie tai, kokia esi sėkminga, o visa kita tiesiog nerūpi. Įtariu, kad pasąmonėje turbūt guodžiausi: „Na ir kas: truputį stora, nerangi, užtat bagota.“ O kai nutinka tokių krizių, supranti: „Vadinasi, ne tokia tu jau gudri...“ Gal tai paskatino norą įrodyti, kad ne tik versle galiu nuveikti didelių dalykų.
Daug kas spėlioja, gal atlikote kokią skrandžio mažinimo operaciją, nes tiek daug svorio numesti vien savo pastangomis atrodo tiesiog neįmanoma.
Girdėjau ir aš: žiedą užmovė, nepagydoma liga susirgau, net šonkaulius išsioperavau! Bet jokių operacijų, išskyrus grožio, nebuvo. Sąžiningai papasakojau, kad sulieknėjus visa perteklinė oda nesusitraukė, – ją šalinau nuo pilvo, rankų, nugaros, man darė krūtų pakėlimo operaciją. Dar laukia kojų ir veido odos tempimo operacijos.
Galbūt tiems, kurie lieknėja susimažindami skrandį, lengviau nepalūžti – jie turi priverstinę apsaugą, todėl negali per daug valgyti. O man kas tris mėnesius būna diena, kai sugniūžtu. Atrodo, viskas gerai, grįžai namo, paėmei kelis riešutus, bet... žiūrėk, trys riešutai, šeši, devyni... silkė, šokoladas, dešra, sausainiai... Ir sėdi susiėmusi už pilvo, atrodo, sprogsi. Laimė, išmokau savęs dėl to neėsti: šiandien palūžau, bet nuo rytojaus vėl viskas bus gerai.
Pagal kokį būdą ar metodiką lieknėjote?
Pagal savo! Jokių paslapčių neturiu, tiesiog visi skirtingai sveriame, judame, esame nevienodo ūgio, skirtingai išgyvename stresą darbe. Aš pradėjau lieknėti sverdama daugiau kaip 200 kilogramų. O jeigu žmogui, norinčiam numesti vos dvidešimt kilogramų, pasakysiu, kad per vieną kartą suvalgiau 700 gramų salotų, ir jis pradės daryti tą patį, žiūrėk, dar ir priaugs. Ypač iš pradžių man reikėjo daug kilokalorijų, kad nesijausčiau alkana ir nepalūžčiau. Ir dabar daug valgau, nes mano ūgis yra metras aštuoniasdešimt septyni centimetrai.
Kai ryžausi lieknėti, ėmiau kurti savo strategiją. Iš to, ką žinojau apie dietas ir sveiką mitybą, supratau, kad norint numesti svorio reikia valgyti. Pirmiausia susidėliojau aiškias taisykles: pusryčiauju ryte šeštą valandą, pietauju – dvyliktą dienos, vakarieniauju – šeštą vakaro. Organizmas greitai įprato, kad tokiu metu tikrai gaus maisto, ir nebekaupia riebalų. Antra: iš raciono išmečiau miltus, bulves, riebalus, cukrų ir druską. Ir svarbiausia: pradėjau daug judėti. Kai nusprendžiau lieknėti, buvo bjauri, darganota lapkričio diena, – vis tiek susiėmiau, išėjau iš namų ir pėstute nukulniavau du kilometrus. Kaip didžiavausi savimi! O dabar mano maršrutai siekia net 100 kilometrų pėsčiomis. Sportuoju kasdien po valandą rytais, vakarais dar turiu valandą ar kelias aktyvios veiklos: pirmadieniais – krepšinis, antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais – baseinas, trečiadieniais – šaudymas iš lanko ar tenisas. Vakarais darau mankštą, tempimo pratimus. Pridėkime dar šuns vedžiojimą po pusvalandį ryte ir vakare. Savaitgaliais dalyvauju pėsčiųjų žygiuose ar važinėju dviračiu. Jaučiu tokį energijos perteklių, kad negaliu nusėdėti.
Kasdieniai mano pusryčiai yra kokteilis, kurio keturi ingredientai nesikeičia: ispaninių šalavijų sėklos, sėmenys, avižų dribsniai ir kefyras. O toliau – ko tądien norisi: vaisiai arba daržovės. Kartais dedu bananą, obuolį ir kivį, kartais – daigų, džiovintų slyvų ar datulių. Kokteilio pasidarau gerokai daugiau nei litrą ir paskui valandą per šiaudelį geriu. Pietums arba vakarienei dažniausiai valgau salotas.
Per dvejus metus dantys turėjo atšipti nuo salotų...
Atšimpa tiems, kurie nemoka pasigaminti gerų. Dauguma kramsnoja beskonius salotų lapus arba vargsta naudodamiesi sudėtingais receptais. Mano salotos yra iš to, ką tądien turiu šaldytuve: tai lapai, morkos, žiediniai kopūstai, brokoliai, pomidorai, avokadai, agurkai, ridikai... Ir būtinai – su jautiena, paukštiena, žuvimi, kiaušiniais arba feta. Dar pagardinu persikais, mangais, granatų sėklomis, riešutais. Pasidarau visą kalną skaniausių salotų.
Nemėgstu ilgai skusti, tarkuoti, maišyti. Net laiką matavau: pietus ir vakarienę pasidarau per penkiolika minučių. Kadangi negaliu be saldumynų, išmokau išsikepti keksiukus tik iš varškės, kiaušinių ir razinų, blynelius su varške ir obuoliais – iš visagrūdžių tortilijų arba lavašų. Maistą stengiuosi patiekti gražiai, valgyti neskubėdama ir nenaršydama telefone.
Esu sulaukusi komentaro: „Turėtum vyrą ir vaikų, kuriems reikia gaminti maistą triskart per dieną, negalėtum vien savo salotų valgyti.“ Aš iš didelės šeimos – mes keturi broliai ir seserys. Viena sesuo susilaukė trijų vaikų, bet nelabai juos augino. Vaikais rūpinosi mano mama, todėl dukterėčios ir sūnėnas užaugo šalia. Taip, nesu gimdžiusi, bet jaučiuosi turinti tris vaikus. Jie ir dabar dažną savaitgalį suvažiuoja pas mane – į savo vaikystės namus. Todėl tuščiu šaldytuvu jų tikrai nepasitinku: netrūksta nei picų, nei bulvyčių – tik aš to nevalgau. Daug kas klausia, ar pasiilgstu cepelinų. Jei valgytumėte juos sėdėdama šalia manęs, man tikrai pakviptų ir užsimanyčiau. Bet kaskart ateina dvi mintys: „Ugne, jei pradėsi valgyti cepelinus, tau vėl nieko neišeis“ ir „Ugne, tau juk paskui bus negera“. Organizmas jau nebepriima tokio maisto. Tačiau baliuje tikrai nerėksiu, kad to ar ano nevalgau: atneš man kepsnį, aplietą sūriu ir grietine, suvalgysiu iš pagarbos šeimininkams. Nenoriu būti ta, kuri visiems pirštu baksnoja jų klaidas. Tik noriu įkvėpti žmones keistis. Kai žinai, kaip gera būti lieknam, trokšti, kad visiems būtų taip gera.
Ir visgi kam jums reikėjo to viešumo?
Pirmiausia – kaip motyvacijos: žmonių komentarai, klausimai, kaip man sekasi, buvo geriausias skatinimas tęsti. Per pirmą mėnesį nukrito dešimt ar keturiolika kilogramų – aišku, norėjau tuo pasigirti. Bet paskui svoris taip efektyviai nebekrinta – reikia naujos motyvacijos. Sugalvojau, kad pradėsiu sportuoti ir taip formuosiu kūną. Dar vėliau pasidariau plastinių operacijų, kad nukarusi oda nerėžtų akių. Dabar mano tikslas – tapti raumeningai ir gražiai. Taigi vėl turiu tikslą nesustoti. Viešinu savo gyvenimą, kad nebūtų kelio atgal. Kitaip išduočiau visus, kurie manimi tiki. Aš negaliu susiknisti!
Vyrų dėmesio dabar sulaukiate?
Vyrauja stereotipas, esą buvo stora, todėl neištekėjo. Nesąmonė! Yra daugybė apkūnių moterų, kurios turi vyrus, vaikus. Tiesiog aš visą laiką buvau susitelkusi į verslą, nemačiau nieko aplinkui. Man rūpėjo ne vyrai, o kur dar vieną parduotuvę atidaryti. Tačiau dabar rūpi... Savaime ir dėmesio daugiau sulaukiu. Bet ne dėl to, kad sulieknėjau, o todėl, kad pasikeitė situacija. Seniau vaikščiojau apsileidusi, į darbą ateidavau kone su šlepetėmis, bet dabar noriu puoštis, pirkti naujus drabužius.
Kai atsistoju priešais veidrodį, vis dar matau daug trūkumų. Stebiu kitas moteris, kurios būdamos tokio paties amžiaus yra grakštesnės ir elegantiškesnės – jos tikrai kur kas gražesnės nei aš. Bet kai iš pasąmonės iškyla prisiminimų, kaip atrodžiau vos prieš dvejus metus, tada jaučiuosi labai graži. Didžiuojuosi, kad sugebėjau sukurti save iš naujo.
Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.