Verslo konsultantė, lektorė I. Minelgaitė: „Mes esame daugiau, nei apibrėžia profesija“

Kai žingsniuojame per prieblandos gaubiamą Kauno senamiestį, ji giliai įkvepia ir sako, kad oras Lietuvoje jai kvepia ypatingai – nesvarbu, kur: judrioje miesto gatvėje ar nušienautoje pievoje vasarą. „Aš visada troškau kelių dalykų iškart, norėjau tiesti tiltus tarp mokslo ir verslo, tarp Islandijos ir Lietuvos ir tarp žmonių, kurie gali padėti vieni kitiems gyventi laimingiau.“

Prieš 11 metų atsiradote Islandijoje dėl tuo metu jūsų gyvenime buvusio žmogaus. Lietuvoje jau turėjote kelis gerus darbus, siekėte karjeros. Ir staiga – nauja šalis ir jausmas, kad ten esi nulis?

Taip. Daugybė žmonių iš Lietuvos imigracijoje išgyvena tą jausmą, kai reikia viską pradėti nuo pradžios, įveikti daugybę kliūčių, iškentėti pirmuosius metus svetur. Tokių dalykų nesupras to niekada nepatyrę. Nors nebuvau „ekonominė imigrantė“, sunkumų pakako. Būtent iš šitos patirties ir gimė mintis steigti Islandijoje lietuvių bendruomenę – tam, kad padėčiau kitiems. Šiandien ten tikrai nesijaučiu svetima. Ir, žinote, ką? Dabar, būtent dabar, būdama 35-erių, aš jaučiuosi geriausiai savo gyvenime! Manau, tokiame amžiuje moterys išmoksta pažinti save, sugeba surasti savyje galingą vidinę jėgą. Iki tol pasitikėjimas savimi labai priklauso nuo išorinių aplinkybių – nuo to, kaip kiti mus vertina. Vėliau mes išmokstame priimti komplimentus bei nuomones, bet nebeteikiame jiems tiek daug reikšmės. Svarbesni tampa kiti dalykai: tu jau drįsti identifikuoti savo minusus, nes jie irgi yra asmenybės dalis, ir pasinaudoti pliusais, kad galėtum tobulėti kaip mama, kaip moteris ir kaip profesionalė.

Komplimentai juk pakelia ūpą?

Man visad svarbi estetika, nes mama išmokė, kad savo drabužiais pirmiausia parodome pagarbą kitiems žmonėms, tačiau išvaizdos tikrai nesureikšminu.

Žinoma! Tik stebiuosi, kai, pavyzdžiui, sako, jog esu ne vien savo srities profesionalė, bet ir labai moteriška moteris, lyg tie dalykai turėtų vienas kitam prieštarauti. Man visad svarbi estetika, nes mama išmokė, kad savo drabužiais pirmiausia parodome pagarbą kitiems žmonėms, tačiau išvaizdos tikrai nesureikšminu. Darbe sulaukiu komplimentų dėl elegantiškos aprangos, nors man atrodo, kad universitete rengiuosi gana paprastai. Gal todėl, kad tiesiog negaliu pakęsti apsipirkinėti, perku nedaug, bet kokybiškų ir tarpusavyje derančių drabužių.

Kitados įsivaizdavote save kieta verslininke?

Ne. Nors ISM Vadybos ir ekonomikos universitete studijavau verslo vadybą, bet mokykloje buvau šiek tiek maištininkė. Mane erzino visuomenės standartai, pagal kuriuos kiekvienas turėjo lindėti savo „dėžutėje“ su užkabinta etikete: tu verslininkė, menininkė, tiesiog mama ar gydytoja. Mes esame daugiau, nei apibrėžia profesija, ir kiekvienos individualybės sutalpinti į tam tikrus rėmus neįmanoma. Būtent šios filosofijos laikausi ir bendraudama su studentais dabartiniame darbe. Pamenu, kaip tam priešindavausi rengdamasi kiek gotišku stiliumi, baltai dažydama plaukus ir juodai lakuodama nagus. Man sekėsi tikslieji mokslai, kartu patiko režisūra ir choreografija, man norėdavosi visko daugiau ir giliau. Užaugau aiškiai suprasdama, kad turiu būti savarankiška, todėl dirbti pradėjau dar studijų metais – vertėjavau metalo fabrike. Baigusi įsidarbinau rinkodaros vadove vienoje medienos įmonėje. Šiame sektoriuje tuomet dažnai būdavau viena tarp vyrų ir dar jauniausia. Bet tai, kad jausdavau išankstinį nusistatymą, man labai padėjo! Tai vertė tobulėti, išmokti naujų bendravimo strategijų – kad tave išgirstų, imtų vertinti, kad daugiau laimėtum derybose.

Skaudu, kai tave vertina kaip nepakankamai stiprią?

Anksčiau būdavo skaudu. Dabar nebesusiduriu su tokiomis situacijomis. Užsiauginau gan storą odą, be to, nelabai kreipiu dėmesį, kas ką pagalvos ir kaip įvertins, nes esu patenkinta tuo, ką turiu, ką galiu ir kaip valdau savo gyvenimą! Turiu energijos, turiu jėgų ir patirties kurti, neprivalau niekam paklusti ar prie ko nors prisitaikyti. Gal todėl, kad tėvai, aplinka ir asmeninė patirtis suformavo tvirtą vertybinį pagrindą: man svarbu nuolatinis tobulėjimas, lojalumas, man patinka daryti gera, daugiau duoti, negu imti.

Bet kažkada Lietuvoje nesijautėte tokia stipri?

Kaip ir dauguma gerą išsilavinimą įgijusių žmonių, jaučiausi „užsiturbinusi“: aš juk jau beveik galiu pakeisti pasaulį! Nebuvo aiškios vizijos, ką veiksiu gyvenime, nors turėjau stiprų atsakomybės ir pareigos jausmą, todėl negalėjau stovėti vietoje. Žinojau, kad man patinka dalytis žiniomis, stebėti transformaciją, kuri vyksta kitų žmonių gyvenimuose, kai jie tobulėja. Todėl dar tebedirbdama rinkodaros vadove įstojau į magistrantūrą.

Kartą skaitydama vieną darbo skelbimą, nors neatitikau 80 proc. reikalavimų, pajutau, kad turiu nusiųsti savo CV. Taip gavau darbą Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje – ten dėsčiau net septynis dalykus, buvau Projektų centro vadovė... Buvo sunku nuolat lakstyti iš vieno Lietuvos galo į kitą, bet patiko jausmas, kad netupiu vienoje „dėžutėje“, – aš, pasirodo, galiu daug!

Taip save motyvavote ir atsidūrusi Islandijoje – be darbo, ryšių ir draugų?

Pagrindinė motyvacija Islandijoje buvo būtinybė ir noras suprasti, išmokti ir sužinoti. Kiekviena svetima šalis turi savų niuansų. Būti emigrantu Skandinavijoje, kur visuomenės nėra multikultūrinės, gerokai sunkiau nei, tarkim, Didžiojoje Britanijoje ar JAV. Pirmoji Islandijoje įsikūrusių užsieniečių banga kilo tik prieš ketvirtį amžiaus, jų visuomenė gana uždara ir jei dairaisi darbo biuruose, o ne žuvų apdirbimo įmonėse, anglų kalbos neužtenka – reikia ir geros islandų kalbos, ir jų kultūros suvokimo. Islandijos universitete, katedroje, kurioje dirbu, esu vienintelė kada nors nuolatiniam darbui pasamdyta dėstytoja užsienietė ir pati jauniausia darbuotoja. Rytų europiečio „etiketė“ nepadeda susirasti darbo pagal išsilavinimą Islandijoje, kita vertus, svarbu rekomendacijos. Be to, pastarųjų metų ekonominis atsigavimas dramatiškai keičia Islandijos darbo rinką, daugėja galimybių ir mažėja kliūčių.

Patyrėte neįprastų dalykų?

Islandams atrodė neįsivaizduojama: tokia jauna ir jau turinti tiek patirties. Jie karjerą pradeda kur kas vėliau ir jos laiptais lipa lėčiau.

Islandija – nuostabi šalis, tačiau ypač „šviežiai iškeptam“ emigrantui daugelis dalykų atrodo keisti. Nebuvau pasirengusi su jais susidurti. Pirmas šaltas dušas buvo vienoje įdarbinimo agentūroje, kur parodžiau savo CV. Man pasakė: „Tuoj pat ištrinkite bent 30 proc. to, ką parašėte.“ Buvau jau nemažai nuveikusi, o islandams atrodė neįsivaizduojama: tokia jauna ir jau turinti tiek patirties. Jie karjerą pradeda kur kas vėliau ir jos laiptais lipa lėčiau. Toks mano CV darbdaviams esą būtų kėlęs nepatogumų... Man pasakė: „Jūsų kvalifikacija per aukšta.“ Buvau šokiruota! Mes juk įpratę skubėti ir lenktyniauti: kuo daugiau pasiekimų per mažiausią laiko tarpą. Dabar tai jau suprantu ir galiu patarti kitiems, kuriems kelia nuostabą islandų mentalitetas. Ten reikia pažinti vietinę kultūrą, suprasti žmonių elgesį – neužtenka išmokti kalbą, todėl kai kuriems užsieniečiams verslininkams nepavyksta įsukti verslo. Vietinė kultūra specifinė. Reikia žinoti, kodėl jie kai ką daro kitaip, kodėl tokios tradicijos, ką jiems tai reiškia ir kokį efektą gali pasiekti. Tikrasis šios kultūros vertinimas ateina radus atsakymus į klausimą „kodėl būtent taip?“ Radus atsakymus ir nuostabos nebelieka.

Turbūt per tuos metus Islandijoje teko perimti ir gerąją šalies patirtį?

Kai auginau vaikus, mane gerąja prasme stebino islandų požiūris į moteris ir mamas. Apie tai, kad kone visos pagimdžiusios moterys išgyvena lengvesnę ar sunkesnę depresiją, Lietuvoje kalbėti yra tabu. Islandijoje sukurta ištisa socialinė infrastruktūra to prevencijai. Tarkim, kassavaitiniai prie bažnyčių rengiami mamų su mažais vaikais rytiniai pasisėdėjimai: moterys atsineša sausainių, tas porą valandų kalbasi, geria arbatą. Ten savaime suprantama, kad ne tik mama, bet ir tėtis pasiima vaiko priežiūros atostogų, išties vertinama lyčių lygybė, socialinė atsakomybė, asmeninio gyvenimo ir darbo pusiausvyra, itin rūpinamasi senyvo amžiaus ir neįgaliais žmonėmis. Nes orumas – svarbiausia. Susidraugavau su nemažai žinomų Islandijoje meno, verslo ir politikos žmonių – iš jų yra ko pasimokyti. Tačiau kai jie man sako: „Tu visada išliksi lietuvė.“, priimu tai kaip komplimentą.

Kokia esate mama?

Stengiuosi vaikams perduoti poreikio augti ir siekti tikslo vertybes – tai, mano manymu, mamai yra svarbiausia, o ne kokios firmos vežimėlyje juos vežioji ar kokiais drabužiais rengi. Vaiko mama gali būti ir nedaug mokslų ragavusi, bet jei ji smalsi, jei visą gyvenimą skaito, jei jai daug kas įdomu, vaikai irgi stiebsis. Mano vaikai (6 m. ir 11 m.) kalba trimis kalbomis, vyresnėlis jau beveik penkiomis. Nežinau, ko čia stebėtis, kad jie moka ir lietuviškai. Aš juk jiems skaitau, dainuoju, su jais šneku, skatinu žiūrėti lietuviškus filmukus ir bendrauti su draugais Lietuvoje. Bet suprantu to klausimo esmę – gyvenant užsienyje daug lengviau lietuvių kalbos nemokyti, negu ją išlaikyti. Manau, apskritai svarbu mamai skatinti savo vaikų smalsumą. Tai svarbiau, nei kokius pažymius jie gauna, kiek būrelių ir pas ką lanko.

Islandijoje labai puoselėjamas šeimyniškumo jausmas: bendros vakarienės, pokalbiai. Antra vertus, daug ir sveiko individualizmo: šeima – puiku, bet asmeninė erdvė – taip pat. Pamenu, mane, vos atvykusią, nustebino viename vakarėlyje matytas epizodas: aukštas pareigas einantis žmogus kalbėjosi su penkerių metų sūnėnu – kaip su sau lygiu. Pokalbis vyko lygiai taip pat, kaip „small talk“ tarp suaugusiųjų. Tada buvo be galo neįprasta, o dabar kitokio bendravimo neįsivaizduoju. Gal todėl islandų vaikai įpranta dalyvauti diskusijose, atvirai dalijasi nuomonėmis, visada turi, ką pasakyti.

Auklėjate vaikus kaip islandė?

Ko gero, ne. Ilgai gyvenant svetimoje šalyje susiformuoja kažkoks tarpinis identitetas. Kai ką perimu iš islandų, bet juk širdyje esu lietuvė. Noriu, kad vaikai pajustų pasaulio įvairovę, jo spalvingumą: religijų, papročių, tradicijų, kalbų. Šiandieniniame gyvenime to labai reikia. Ir aš džiaugiuosi, kad kartais savaitgalį prie mūsų pietų stalo sėdi japoniško, kiniško, malaizietiško, rusiško, amerikietiško ir islandiško kraujo turintys vaikų draugai iš labai skirtingų mišrių šeimų. Jie kalbasi apie savo šalių tradicijas ir papročius – čia yra tikrasis pasaulio pažinimas!

Kaip praeina eilinis jūsų sekmadienis Reikjavike?

Keliuosi anksti, kad spėčiau šiek tiek padirbėti, kol vaikai miega. Paskui visi neskubėdami pusryčiaujame, tada būtinai nuvažiuoju pasportuoti, o grįžusi stengiuosi padaryti sau ir vaikams ką nors mielo širdžiai. Man, kaip ir daugumai islandų, patinka labai paprasti žemiški dalykai – tiesiog būtina kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, pasivaikščioti parke ar išsikepti skanų pyragą. Mėgstu gaminti – ypač savaitgaliais. Man patinka, esant progai, pasimėgauti maistu „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintame restorane, bet nieko nėra nuostabiau už vasaros vakarą Lietuvoje prie laužo, kai kvepia šviežiai nupjauta žolė, iš žemės kyla drėgmė, o saulėlydis – per visą horizontą!

Sakėte, kad gyvendama ten norite padėti Lietuvai. Kaip?

Viskuo, kuo galiu. Bendradarbiauju su Lietuvos universitetais, nors visada turiu pasirinkimą bendrauti su JAV, kitų Europos šalių mokslininkais. Dažnai grįždama į Lietuvą stengiuosi padėti kolegoms, kurie dirba čia, atverti jiems vartus į Islandiją ir parodyti bendradarbiavimo teikiamas galimybes. Dabar užsienyje turime galingą lietuvių potencialą ir jei vieni kitus įkvėptume, esantys ten ir čia, jei emigrantai nors vieną procentą savo laiko skirtų pagalvoti, ką jie galėtų padaryti kasdienybėje, kad nors šiek tiek prisidėtų prie Lietuvos gerovės, mes gyventume laimingiau. Ir net neabejoju, kad taip ir bus!

Gal tada nebūtų ir to dramatiško aimanavimo, kad „visa Lietuva“ baigia išvažiuoti?

Islandijoje beveik visi medikai, teisininkai, inžinieriai bakalauro arba magistro diplomus yra gavę užsienyje. Tačiau jie parvyko. Esmė yra sukurti gerą ne tik ekonominį, bet ir emocinį klimatą tėvynėje, kad norėtųsi į ją grįžti. Man regis, mes, lietuviai, patiriame vertybių krizę: nuo Rytų artėjame į Vakarus, nebesuprantame, kas esame, kas mums svarbiausia. Bet tai normalu – kad pakistų kultūrinės vertybės, reikia 50 metų. Lietuva dar nepriartėjo prie tikrosios savo brandos, be to, šalys, kaip ir žmonės, skirtingi. Ne visi juk subręstame kartu, ar ne?