Verslo moterys apie tai, kodėl perfekcionizmas veda į savidestrukciją, o ne į tobulus rezultatus

Perfekcionistas – idealus darbuotojas. Tik ar ilgam?

Verslo ir korporatyviniame pasaulyje darbdaviai labiausiai nori tokio žmogaus, kurio akyse žibėtų ugnelės darbui, turėtų krūvas idėjų, norėtų dirbti neskaičiuodamas darbo valandų ir visoms užduotims pasakytu „TAIP“.

„Žodžiai, kad „Nemoku“, „Negaliu“ ar „Nežinau“ man negaliojo. Deja, iki to laiko, kai suvokiau, jog guliu ligoninėje su prijungta lašeline ir penkiais gydytojais, kartojančiais: „Jums perdegimo sindromas ir nervinis išsekimas“... Tuomet į darbą ir karjerą kabinausi visomis savo proto ir fizinėmis galiomis bei kasdien sau kartodavau: „Man nėra žodžių „Nemoku“, „Negaliu“, „Nežinau“. Būtent toks požiūris ir nuostata buvo mano vidinis devizas. Nesupratau ir viduje piktinausi žmonėmis, kurie išdrįsdavo pasakyti „nežinau, kaip tai padaryti“, „nemokėsiu“ ir pan.

Jei nemoku, bet reikia – galima išmokti. Jei negaliu, vadinasi reikia daugiau pasistengti, nes juk viskas tik nuo manęs priklauso. Dabar suprantu, kad tas perfekcionizmas – tai tik mano ir apie mane. Užtruko nemažai laiko, kol suvokiau, kad pirmiausia, tai – nepasitikėjimo savimi ir savivertės trūkumo išraiška“, – patirtimi dalinasi verslo konsultantė Janina Sabaitė Melnikovienė.

Kodėl mes norime būti tobulos, nepaisydamos savo tikrosios prigimties?

Turbūt daugelis moterų siekia būti pačios sėkmingiausios, gražiausios, protingiausios, todėl vaikosi superdarbuotojos, supermamos, superžmonos idėjos. Deja, jau ne viena suklupo ir „perdegė“ siekdama neįmanomų rezultatų. Tik kodėl kyla toks noras tapti tobula?

„Norą tapti perfect moterimi lemia daugybė priežasčių ir nebūtinai jos bus visoms vienodos. Kiek save prisimenu, jau nuo mažens siekiau geriausių rezultatų, nepaisiau savo fizinių galimybių ir natūralaus poilsio bei darbo režimo. Matyt, kažkur giliai pasąmonėje jau glūdėjo programa – turiu įrodyti savo vertę. Realių priežasčių, skatinančių taip stengtis, nebuvo. Niekas nevertė, niekas už nugaros nestovėjo ir nekėlė didelių lūkesčių. Perfekcionizmo kelią rinkausi pati, nes galbūt kažkas nesąmoningai paskatino priimti tokias išvadas, o gal jau atėjau į šį pasaulį su tokia užduotimi.

Vis tik, perfekcionizmo rezultatai išryškėjo studijų metu. Vegetacinės distonijos diagnozė, lydima panikos atakų akivaizdžiai įrodė, kur veda neadekvataus tobulumo siekimas ir pernelyg didelės pretenzijos gyvenimui.

Šiandien norisi perduoti žinutę visoms moterims: mylėkite save ir įsiklausykite, ką jums siūlo gyvenimas. Tekėkite kaip upės ir supraskite, kad visuomet esate tobulos. Jums nereikia niekam nieko įrodyti. Kiekvieno iš mūsų pagrindinė misija – natūraliai augti ir realizuoti savo potencialą. Mažiau klausykite ko iš jūsų tikisi kiti, verčiau eikite savo tikruoju, pasirinktu keliu bei atiduokite tai, ką galite geriausio“, –patarimais daliJasi tekstų kūrėja Rūta Steponavičienė.

Kas lemia perfekcionizmą ir kaip sau padėti?

Ši savybė susiformuoja dėl skirtingų priežasčių, dažniausiai įtakos turi vaikystės patirtys ir suformuotos tam tikros išvados. Valdomas perfekcionizmas gali padėti siekti tikslų ir kokybiškiau atlikti darbus bei gauti trokštamus rezultatus. Svarbu jausti ribas ir mokėti pasidžiaugti pačia kelione, savo pasiekimais ar net pamokančiomis klaidomis.

Gyvenimas – tai savęs pažinimo kelionė. Galima tyrinėti galimybių ribas, tačiau, jei nenorite savęs atvesti iki išsekimo, turėtumėte nuolat suvokti, ką sako kūnas. Jeigu reikia poilsio, vadinasi, laikas sustoti, tiesiog pabūti su savimi ir atsikvėpti nuo intensyvaus gyvenimo žaidimo.

Vertėtų suprasti, kad kiekvienas pasaulį vertina skirtingai. Tai, kas jums atrodo tobulumo viršūnė, kitam galbūt – visiškas absurdas.

Pasak psichologės Ugnės Juodytės, perfekcionistas tiki, kad tobulumas egzistuoja. Dėl to siekia tokiu būti ar bent jau atrodyti. Perfekcionizmą gali lemti kelios priežastys:

• Mentaliniai sutrikimai, tokie kaip obsesinis kompulsinis sutrikimas.
• Labai stiprūs nepilnavertiškumo, nesaugumo jausmai arba ankstyvoje vaikystėje patirtas nepakankamas prieraišumo jausmas.
• Ankstyvoji patirtis, kai žmogus augo šeimoje, kuri skatino formuotis dabartyje nepadedantiems įpročiams:
• Reikalaujama, skatinama, giriama vien už „tobulus rezultatus“. 
• Nuolat kritikuojama už padarytas klaidas.
• Perdėtai kontroliuojama, nes tėvai patys perfekcionistai arba jaučia nuolatinį stiprų nerimą dėl vaiko autonomiškumo.

Psichologė pataria kaip sau padėti:

• Pirmas žingsnis – pripažinimas, kad esate perfekcionistas ir perdėtai viską kontroliuojantis.
• Pažinti, sąmoningai tyrinėti šias savybes ir duoti laiko elgesio pokyčiams. Jei nepavyksta pačiam – kreiptis į specialistą.
• Praktikuoti pozityvų (realistinį) mąstymą. Pateiktus pavyzdžius galite naudoti, kaip afirmacijas:
• Tobulų žmonių nėra.
• Kai padarau klaidą – tai nereiškia, jog esu kvailas, tai tik įrodo, jog esu žmogus, kaip visi. Kiekvienas gali suklysti.
• Viskas yra gerai, jei kažkas manęs nemėgsta. Nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kurį mėgtų visi.

Taigi, svarbu atpažinti perfekcionizmo požymius, bet neskubėti savęs dar labiau kontroliuoti ar smerkti. Pamažu grįžkite į save, stebėkite kaip elgiatės įvairiose situacijose ir su meile priimkite savo charakterio ypatybes. Juk meilė ir atsipalaidavimas – pagrindinis kelias į pilnatvę. Kaip tik todėl  koučerė Janina Sabaitė Melnikovienė rekomenduoja leisti sau gyventi taip, kaip iš tiesų norisi, kuriant tokią savęs versiją, kur laimė ir vidinė ramybė būtų pačios svarbiausios sudedamosios dalys.