Verslo pasaulyje žinomas Jatinas Modi – apie tai, kaip susidoroti su stresu ir atrasti vidinę pusiausvyrą

J. Modi kviečiamas skaityti pranešimų tarptautinėse verslo konferencijose, rengti publikacijų tokiems leidiniams, kaip „Business Insider“ (J. Modi yra jo ypatingasis autorius).

Jaunas vyras atrodo atsipalaidavęs ir visą laiką šypsosi. O juk yra beveik šimto darbuotojų turinčios įmonės direktorius, kurio kasdienybė – įtempta ir aktyvi. Tačiau taip buvo ne visada: J. Modi pasakoja užtrukęs ne vienus metus, kol suvokė, kad vidinis džiaugsmas ir atsipalaidavimas gali nepriklausyti nuo išorės aplinkybių. Jis atrado, kaip puoselėti pusiausvyrą tarp išorinio, materialaus ir vidinio pasaulių. Ir tikrai įmanoma gyventi dvasingai neatsiskiriant nuo pasaulio. Šiuo metu J. Modi gilina verslo lyderystės žinias Stanfordo universitete. Ir tikina, kad sėkmė – visai ne tai, ką įsivaizduojame.

Esate dar jaunas, o jau įkūrėte ketvertą įmonių. Kaip klostėsi jūsų, verslininko, karjera?

Pirmąją įmonę įkūriau vos įstojęs į Mumbajaus universitetą. Ar norėjau tapti verslininku? Apie tai negalvojau, o ir studijavau visai ne verslo pradmenis – mokiausi inžinerijos. Tačiau tais metais man pasitaikė galimybė užsiimti verslu ir aš ja kaipmat pasinaudojau – su keliais draugais sukūrėme programą, leidžiančią žmonėms išmokti naudotis kompiuteriu jų gimtąja kalba. Pirmieji verslo metai buvo gana sėkmingi, tačiau staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis ir mums pradėjo nebesisekti, o galiausiai įmonę teko uždaryti. Tuomet grįžau į Delį, kur gyveno mano šeima, ir pradėjau antrą verslą: jis taip pat buvo susijęs su technologijomis, energijos optimizavimu namų ūkyje. Šis verslas, deja, nebuvo sėkmingas – jau pirmaisiais metais teko skelbti bankrotą…

Taigi mano, verslininko, karjera nesiklostė labai sklandžiai, kaip matote (šypsosi). Po antrosios įmonės bankroto atsidūriau gilioje krizėje. Kelis mėnesius praleidau užsidaręs savo kambaryje, kamuojamas milžiniško streso ir nevilties. Ką daryti su savo gyvenimu? Kas aš esu? Gal esu niekam tikęs? Gal apskritai nieko nesugebu? Kiti žmonės tiek investavo į mane savo laiko, pastangų, o aš susimoviau. Be to, buvau paskendęs didžiulėse skolose…

Visgi neturėjau kito pasirinkimo – galiausiai teko susikaupti ir vėl stotis ant kojų. Nebegalėjau daugiau slėptis. Jaučiau, kad turiu prisiimti atsakomybę ir visiems, kurie mane palaikė, įrodyti, kad jie neklydo. Giliai širdyje norėjau, kad vieną dieną tie žmonės didžiuotųsi manimi. Taigi su draugu pradėjome trečią verslą – atidarėme internetinę sveikatos papildų parduotuvę. Buvau tikrąja tų žodžių prasme „ant ribos“: jei ir šis verslas nepasiseks, būsiu tikrai žlugęs. Buvo labai sunku. Tačiau verslas sulaukė didelio pasisekimo, o galiausiai mūsų įmonę nupirko viena stambi Indijos kompanija.

O tuomet pradėjau ketvirtą savo verslą – skaitmeninės rinkodaros įmonę. Padedame didelėms kompanijoms (tarp J. Modi įmonės klientų – „Bosch“, „Kimberly-Clark“, „Phillips“ ir pan., aut. past.) ir šiandien esame viena lyderiaujančių rinkodaros kompanijų Indijoje. Kelias, kurį nuėjau iki ten, kur esu dabar, nebuvo lengvas – ypač pirmi 7–8 verslo metai, kai dirbau beprotiškai daug. Neturėjau laiko niekam kitam: nei laisvalaikiui, nei draugams, nei asmeniniams santykiams… Patirdavau nuolatinį stresą ir nerimą, kaip žmogus irgi nebuvau pati maloniausia draugija – buvau įsitempęs, neramus, kartais gan bjaurus (šypsosi).

Kaip tvarkotės su stresu?

Tuo laikotarpiu pradėjau sąmoningai suvokti, kad nuolat esu „ant ribos“, ir man tai pradėjo nebepatikti. Nuoširdžiai panorau tapti geresniu žmogumi. Kadangi esu įmonės lyderis, suvokiau, kad paskui save vedu kitus. Tačiau kur aš juos nuvesiu, jei manyje chaosas? Norėjau, kad žmonės, kurie man dirba, galėtų pasitikėti manimi ir jaustis saugiai. Norėjau gyventi tuo, apie ką kalbu. Žmonės juk viską jaučia: jei lyderio viduje nedarna, kad ir kokiais gražiais lozungais kalbėtų, jo žodžiai neturės svorio.

Taip pamažu mano gyvenime atsirado meditacija, o vėliau atradau ir šivanandajogą – stengiuosi praktikuoti ją bent 4–5 kartus per savaitę. Nuo tada viskas ėmė labai smarkiai keistis. Visų pirma atradau vidinę pusiausvyrą, pokyčių patyrė ir mano kūnas – dėl intensyvios praktikos numečiau beveik 10 kilogramų, tačiau jaučiausi puikiai. Jaučiau vidinę darną, aiškumą, švarą.

Palyginti su ankstesniais darbo metais, šiandien streso yra kur kas mažiau – man atrodo, jo aš beveik nepatiriu. Taip, verslo prigimtis tokia, kad kiekviena diena atneša savų iššūkių. Kasdien reikia priimti sprendimų, nuo kurių vėliau priklausys įmonės ateitis; įveikti problemų, kurių kyla darbuotojams; susidurti ne tik su pakilimo, bet ir nuopuolio, praradimo momentais. Kartais tai yra labai intensyvu ir nepasiduoti įtampai sunku.

Dabar, tiesą pasakius, man dažnai kyla kitas klausimas: kaip žmonės apskritai gali gyventi valdomi streso?! Tiek daug metų praleidau jaudindamasis dėl rezultatų, tačiau per ilgus darbo metus suvokiau: mano darbo rezultatai nuo mano kontrolės nepriklauso. Galiu padaryti tik tai, kas nuo manęs priklauso šiuo metu, įdėti pastangų, tačiau jų rezultatas nuo manęs nepriklauso. Kartais jis bus toks, kokio trokštu, o kartais – ne… Svarbiausia, mano suvokimu, atlikti kiekvieną veiksmą prisiėmus visišką atsakomybę ir vadovaujantis vertybėmis, veikti pagal savo paskirtį ir siekti rezultato, kuris atneštų naudą visai bendruomenei. Na ir, galiausiai, nebeprisirišti prie rezultatų suvokiant, kad esmė yra procesas. O koks rezultatas bebūtų – priimti jį. Užtrukau ne vienus metus, kol tai įsisąmoninau.

Taigi, siekdami materialios sėkmės, neturėtume apleisti savo vidinio pasaulio?

Tikrai taip. Per tą laiką, kai ėmiau ugdyti savo sąmoningumą, tikrai paaugau kaip lyderis. Darbe pradėjau stebėti, kas vyksta, ir suvokiau, kad išorinis pasaulis – tai mano vidinio pasaulio atspindys. Matydamas, kas vyksta mano įmonėje, galėjau suprasti, kas iš tikrųjų vyksta mano viduje.

Yra vienas dalykas, kurį, manau, pravartu atminti kiekvienam. Indijos kultūroje daug kalbama apie karmos – priežasties ir pasekmės – dėsnį. Jis paaiškina, kad viskas, kas vyksta tavo gyvenime šiuo metu, nėra niekieno kito kaltė – ši akimirka yra tavo praeities veiksmų rezultatas. Veiksmų, atliktų ne tik fiziškai, bet ir mintyse… Jei jums nepatinka kitas žmogus ir jūs apie jį negerai pagalvojote, tačiau nieko jam nepasakėte, veiksmą jūs bet kuriuo atveju jau atlikote, kad ir mintyse, ir jis atneš atitinkamą rezultatą.

Taigi ši akimirka – mano paties atliktų veiksmų pasekmė. Užuot kaltinęs kitus dėl to, ką turiu savo gyvenime, galiu dabar pasirinkti kurti kitą akimirką dabarties veiksmais. Svarbu yra sugrįžti į čia ir dabar ir paklausti savęs: ką galiu padaryti dabar? Ir, kas tai bebūtų, atlikti tai šimtu procentų, turėdamas aiškią intenciją.

Žinoma, suprasti, kad aš pats esu atsakingas už savo gyvenimą ir kad savo ateitį kuriu dabarties veiksmais, nėra lengva, tai labiau patyriminis suvokimas. Todėl tikiu, kad jei kelsime savo sąmoningumą ir suvoksime, kas vyksta su mumis visais lygmenimis, gyvensime kur kas džiaugsmingiau ir darbe ar versle atrasime daugiau prasmės.

O kodėl šiuolaikinis žmogus patiria tiek daug streso?

Didžiausią stresą patiriame tada, kai gyvenimas klostosi ne taip, kaip mes tikimės. Kai kiti žmonės elgiasi ne taip, kaip mes norime. Kai tam tikros situacijos įvyksta ne taip, kaip norėjome. Tačiau jei pastebėsite gyvenimą, įprastai juk viskas ir klostosi visai kitaip, nei mes tikėjomės. O gal galėtume tiesiog priimti tai kaip gražią neatsiejamą gyvenimo dalį?

Dar nemokame būti čia ir dabar. Negebėjimą suvokti tikrovės mes vadiname šizofrenija, tačiau ar tik nesame „šizofrenikai“, jei gyvename vien ateities projekcijomis arba praeities baimėmis?

Man atrodo, mes praradome ryšį su savo vidiniu pasauliu, savo prigimtimi. Žmogaus organizmas – tai lyg mikrokosmosas, visos visatos atspindys. Mūsų žemė gyvena ciklais, jie svarbūs ir žmogaus organizmui. Tačiau mes nebegirdime vidinio savo ritmo. Nebejaučiame prigimties, todėl nenuostabu, kad dažną kamuoja nuolatinis nepasitenkinimo, izoliacijos nuo pasaulio jausmas. Taigi, nors ir atrodo, kad gyvename patogiai, apleidome vidinį savo pasaulį.

Vienintelis dalykas, kuris domina dažną šiuolaikinį žmogų, – ekonominis klestėjimas. Manau, kad tai – taip pat didelis streso šaltinis, nes sėkmę matuojame ekonominės sėkmės masteliais. Emociniai turtai – empatija, tarpusavio ryšys, šiluma, rūpinimasis ar meilė – nebeturi jokios reikšmės. Vis dėlto, jei gebėtume atsigręžti į tai, tikiu, gyventume laimingiau. Susitelkimas vien į ekonominę gerovę griauna gamtą, mūsų planetą, žmonių tarpusavio santykius… Nors emociškai dažnai esame skurdžiai.

Seminare užsiminėte, kad gan drastiškai pasikeitė ir jūsų sėkmės samprata. Taigi ką laikote sėkme ir koks žmogus yra sėkmingas?

Tikiu, kad sėkmingas žmogus yra tas, kuris yra atradęs prasmę, savo paskirtį. Kuris yra lankstus ir geba nuolatos augti, neprisirišdamas prie dabartinių gyvenimo sąlygų, kad ir prie sėkmės. Ne vienus metus karštai tikėjau, kad mano kompanijos sėkmė apibrėžia tai, koks sėkmingas esu pats kaip žmogus. Tapatinausi su savo verslu… Šiandien taip nebegalvoju. Esu atviras ir suprantu, kad aš esu kur kas daugiau nei mano darbas.

Dar vienas svarbus sėkmės komponentas – darnūs, prasmingi, meile paremti santykiai, be kurių, tikiu, gyvenimas yra nieko vertas. Šiandien dauguma santykių griūva, nes žmonės susitinka ne tam, kad drauge dalytųsi ir džiaugsmais, ir vargais, kad palaikytų vienas kitą, o tam, kad vienas iš kito kuo daugiau išpeštų. Laukiame, kada partneris padarys mus laimingus, tačiau nesusimąstome, ką patys šiandien galėtume padaryti dėl savo partnerio.

Negalime ignoruoti ir materialios gyvenimo pusės – tam tikra ekonominė pusiausvyra yra reikalinga. Jei mūsų skrandis bus tuščias, užuot galvoję apie darnius santykius ar vidinę laimę, mes gyvensime stengdamiesi išlikti ir koncentruosimės tik į tai, kaip gauti maisto. Tačiau sėkmingas žmogus yra ne tas, kuris visko turi labai daug ir nori dar daugiau, – tai yra žmogus, kuriam pakanka to, ką jis turi.