Vėsos vasaros romanas: apie tikrą aistrą ir meilę, kuriai patys neleidome sužibti

Mano vasaros romanas oficialiai prasidėjo būtent pirmąją vasaros dieną, todėl drįsčiau jį pavadinti tikrų tikriausiu vasaros romanu, gaila jis nutrūko vos prieš savaitę ir visos vasaros „neištempė“. Bet apie viską nuo pradžių.

Mano darbas yra kiek netradicinis, todėl tenka daug keliauti ir nuolat sutikti naujų žmonių. Toje pačioje sferoje, tik kitoje šalyje, dirba ir mano romano veikėjas, kurį nusprendžiau vadinti Simpatija. Susipažinome maždaug prieš dvejus metus, nors aš jį, kaip labai gerą savo srities specialistą, žinojau dar seniau. Tuo metu man jis atrodė išlepintas vaikėzas, kuriam viskas atnešama ant lėkštutės. Labai nustebau, kai jis pirmąkart su manimi pasisveikino, nes maniau, kad tokios superžvaigždės to nedaro.

Po mūsų pažinties beveik dvejus metus mes tiesiog pasisveikindavome prasilenkdami, jokių akių mirksnių ar kalbų. Viskas pasikeitė šiais metais, kai susitikome Čekijoje, abu ten leidom laiką darbo reikalais. Vieną vakarą netikėtai pradėjau susirašinėti su juo per Skype, iš pradžių manydama, kad ten yra kitas žmogus. Viskas prasidėjo nuo pokštų ir mes labai greitai radome bendrą kalbą, nepaisant to, kad kalbėjome anglų kalba.

Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, mąsčiau apie Simpatiją ir graužiau save, kad jo nepabučiavau, o juk to taip norėjau!

Kitą vakarą išėjome pasivaikščioti, šiek tiek lijo, o aš neturėjau nieko, kuo galėčiau prisidengti savo galvą. Tada jis iš kišenės ištraukė kepurę ir nieko nesakęs uždėjo ją man ant gavos, nusijuokė ir tarė: „So sexy“. O čia tai vyras, pagalvojau! Taip, „susilydžiau“, bet juk smagu jausti, kai kažkas tavimi rūpinasi... Tą vakarą daug kabėjom ir vaikštinėjom vingiuotomis nedidelio Čekijos miestelio gatvėmis.

Atradome daug ką bendro ir tai mane labai traukė. Kai grįžom į viešbutį, jau buvo vidurnaktis – laikas skirstytis. Deja, sužinojau, kad tai paskutinė mano Simpatijos diena. Mes apsikabinome, jis stipriai mane suspaudė, pasakė, kad buvo smagu, o tada tiesiog atsisveikinome, palinkėdami vienas kitam sėkmės. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, mąsčiau apie Simpatiją ir graužiau save, kad jo nepabučiavau, o juk to taip norėjau! Kaip bebūtų tai nebuvo pabaiga.

Ryte „Facebook“ radau žinutę, iš kurios supratau, kad mano Simpatija jautėsi taip pat ir, kad tarp mūsų įsižiebė kibirkštis, kuri vėliau peraugo į didelę aistrą. Pradėjome daug bendrauti internetu ir jis net būdamas už 1000 kilometrų priversdavo mane šypsotis tiesiog sėdint ir žiūrint į kompiuterio ekraną. Dabar tą patį darau jį prisiminus. Su juo užmiršau savo nelaimingą meilę ir pagaliau galėjau ramiai gyventi. Dar dvi savaites dirbau Čekijoje, o kai grįžau į Lietuvą, buvo birželio 1 diena.

Tada netikėtai beveik darbo vietoje išvydau jį – savo Simpatiją! Labai nustebau, nes jis man to nebuvo minėjęs, bet vėliau išsidavė, kad tiesiog norėjo man padaryti staigmeną. Deja, abu daug dirbom, todėl pasimatyti išėjo tik vėlai vakare ir vos kelioms minutėms. Išėjau į parką atsipūsti, o jis ten jau laukė manęs. Apsikabinome, jis mane pagyrė už gerą darbą, o tada žingsniavome atgal, kai staiga jis man užstojo kelią, apkabino ir bučiuodamas pakėlė į viršų. Dar niekas manęs nebuvo taip aistringai bučiavęs, todėl, kai nusileidau ant žemės, jaučiausi kiek sutrikusi, o jis tiesiog pasakė, kad dar dvi savaites to būtų nebeištvėręs. Po šio bučinio neliko jokių abejonių – prasidėjo mūsų vasaros romanas. Tada ir vėl taip išsiskyrėm, palikdami tik dar daugiau intrigos.

Toliau bendravome internetu, gaila dėl įtemptų darbo grafikų negalėjome bendrauti tiek, kiek norėtųsi, tačiau būdavo smagu grįžus rasti ilgą laišką, iliustruotą nuotraukomis. Laukiau kiekvieno laiško, o gavusi skaitydavau jį po kelis kartus. Gyvena jis ne per toliausiai, tačiau ne Lietuvoje, daug dirba kaip ir aš, todėl buvau maloniai nustebinta, kai vieną sekmadienio rytą dar gulėdama lovoje išgirdau skambutį, o atidariusi duris, išvydau savo Simpatiją su milžiniška gėlių puokšte. Apkabinau jį ir puoliau bučiuoti. Buvau taip pasiilgusi jo, kad greitai atsidūrėme mano lovoje ir ten mums puikiai sekėsi... :)

Buvo taip gera po ilgo laiko jausti kažką šalia. Po visko dar ilgai gulėjome tiesiog tylėdami, kaip vėliau išsikalbėjome, abu negalėjome patikėti, kad gali būti taip gera. Deja, neturėjome daug laiko, todėl nuvažiavome prie ežero ir nieko nelaukdami šokom į vandenį, nes abu be galo jį mėgstame. Turškėmės kaip vaikai, bučiavomės ir mėgavomės ta akimirka. Nepastebėjau, kai ėmė temti, raudona saulė nudažė dangų ir tai buvo ženklas, kad mūsų laikas senka. Išsiskyrėme aistringu bučiniu, viduje džiaugiausi, nes žinojau, kad greitai susitiksime.

Tarp mūsų įsižiebė tokia aistra, kad buvo sunku tai valdyti, atrodė, kad galiu su juo pasimylėti bet kur, ką mes sėkmingai darėme.

Per kitus du mėnesius susitikome dar kelis kartus kaimyninėse valstybėse, kaip visada, darbo reikalais. Pradėjome juokauti, kad mūsų draugystei nekliudo sienos, nes kiekvienas pasimatymas būna vis kitur. Kaskart turėdavome labai nedaug laiko pabūti kartu, tačiau visada atrasdavome laiko susitikti, pakalbėti, pasivaikščioti. Tarp mūsų įsižiebė tokia aistra, kad buvo sunku tai valdyti, atrodė, kad galiu su juo pasimylėti bet kur, ką mes sėkmingai darėme. Darbo kambarys, skalbykla ar ežero krantas – tai jau buvo nesvarbu.

Jaučiau suradusi tobulą partnerį. Tai galėčiau pasakyti ne tik apie seksą, bet apie visumą. Pajutau, kad greitai galiu pamesti galvą, bet tai jau moku valdyti, todėl bandžiau suvokti,  kas vyksta ir ko aš noriu. Sutikau tobulą vyrą, tačiau mus skyrė valstybių siena ir daugybė trikdžių, dėl kurių išsaugoti draugystę būtų beveik neįmanoma.

Vis dažniau apie tai pagalvodavau, pasidariau ne tokia kalbi, jis taip pat. O gal, tiksliau sakant, tiesiog pasikeitė mūsų bendravimas, juokelius pakeitė rimti pokalbiai apie jausmus. Mes abu po ilgo laiko pajutome šiltus jausmus. Mūsų romanas peraugo į draugystę. Kai turėdavome laiko (o jo buvo mažai) susitikdavome, bet tada tiesiog džiaugdavomės vienas kitu, negalvodami apie labai komplikuotą mūsų draugystės situaciją. Tačiau laikui bėgant darėsi vis sunkiau išsiskirti, atsisveikinant nenorėdavome paleisti vienas kito iš glėbio, o vienišais vakarais ir sunkiomis akimirkomis norėjosi Simpatijos apkabinimo. Kai kurie kolegos manęs užuominomis ėmė klausinėti apie mano itin draugišką bendravimą su kolega iš kitos šalies, tačiau aš rasdavau kaip nukreipti kalbą arba atsakydavau kažką tiesiog juokais.

Prieš keletą savaičių, po sunkios darbo savaitės Simpatija vėl atvyko manęs aplankyti, nusprendėme praleisti romantišką savaitgalį Trakuose, todėl ten užsisakėm viešbutį. Savaitgalis buvo tiesiog tobulas, lyg susitarę abu turėjome paruošę vienas kitam mažas dovanėles. Viskas, ką veikėme, kaip žiūrėjome vienas kitam į akis tylėdami, netikėti apkabinimai, bučiniai – viskas buvo taip tikra, šilta ir vos per žingsnį, kai galėjome pasakyti „Myliu“... Kai grįžome į Vilnių ir atėjo laikas atsisveikinti, tikriausiai nė vienas nepagalvojome, kad tas apsikabinimas ir bučinys bus paskutiniai... Nors tada abu atrodėme kiek sutrikę, jis pasakė, kad esu verta, kad manęs ilgėtųsi.

Jam išvažiavus mane apėmė dar didesnės abejonės, nebegalėjau būti viena, norėjau, kad mano Simpatija visada būtų šalia ir giliai širdyje žinojau, kad taip nebus, bent jau dabar ir ateinančius 5 metus ar dar šiek tiek daugiau... Simpatijai ėmiau rašyti vis trumpesnius laiškus, jis elgėsi taip pat, jaučiau, kad turime išsikalbėti ir abu nuspręsti, kaip elgtis.

Nebegalėjau būti viena, norėjau, kad mano Simpatija visada būtų šalia ir giliai širdyje žinojau, kad taip nebus, bent jau dabar...

Išvažiavau į savo gimtinę viską apmąstyti, kelias dienas jam nieko nerašiau, kol vieną rytą gavau ilgą laišką. Simpatija manęs atsiprašė už tylą, jam, kaip ir man, reikėjo laiko susivokti. Pagrindinė laiško mintis buvo ta, kad nors ir gyvename ne už 1000 kilometrų, tačiau mūsų įtempti grafikai neleis išsaugoti mūsų draugystės, kad jis turi ir nori visada būti šalia, bet šiuo metu to negali padaryti, kad jis tiesiog nenori švaistyti mano laiko.

Skaičiau tą laišką ir dar kartą supratau, kad jei aplinkybės būtų kitokios, būtume ideali pora, nes jis kalbėjo mano mintimis, lygiai taip pat jaučiausi ir aš. Abu nusprendėme viską nutraukti, kol dar ne vėlu, kol tų nuostabių prisiminimų nėra tiek daug, kol jausmus dar galime valdyti ir išsiskyrimas nėra toks skaudus. Skaitant laišką atmintyje prabėgo tos gražios akimirkos per laiką praleistą kartu, darkart prisiminiau jo kerinčią šypseną, mano veidu riedėjo ašaros, supratau, kad viskas, kas tarp mūsų nutiko, buvo tikra ir pagalvojau, koks sudėtingas yra gyvenimas – sutinki žmogų, kuris tau be galo patinka, bet negali būti kartu.

Žinau, kad abu pasirinkome karjerą, kad dar nemylėjome, bet galėjome mylėti, kad dar daug kartų jį matysiu, kad prisiminsiu mus kartu, prisiminsiu tą šypseną, kurios neįmanoma nemylėti ir galvosiu, kaip viskas galėjo būti gražu, žiūrėdama į jo dovanotą apyrankę ant savo rankos. Galbūt taip pat jausis ir jis.

P.S. mūsų romaną man primena „Saulės Kliošo“ daina – „Tu atėjai“:

Dalyvaukite konkurse „Mano vasaros romanas“ ir laimėkite puikius prizus!