Vestuvių fotografas Motiejus Šalkauskas: „Svarbiausia – pagauti emociją“

Motiejau, kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?

Gimiau pakankamai kūrybingoje šeimoje. Mano mama buvo režisierė, tad nuo pat mažų dienų buvau apsuptas meno. Pati fotografija atsirado jau paauglystėje, kai pradėjau domėtis nuotraukų redagavimu. Tai buvo tarsi žaidimas, kuomet bandydavau įvairiausias programas, ir man buvo įdomu.

Vėliau, studijuodamas istoriją Klaipėdos universitete, nusipirkau pirmąją kamerą, kadangi atsirado poreikis pačiam daryti nuotraukas. Ir taip po truputį pradėjau fotografuoti viską: žmones, gamtą, portretus. Taip daro kone visi, pradedantieji fotografai. Tuo pačiu pradėjau gilintis į fotografiją iš techninės pusės: kaip veikia kamera, kokie yra objektyvai, šviesos aspektai ir pan.

Atradau fotografų bendruomenę internete, jungiančią tiek mėgėjus, tiek ir profesionalus. Toje platformoje galėjau tobulėti, nes diskutuodavome apie fotografiją, kritikuodavome vienas kito nuotraukas.

Po mokslų Klaipėdoje viskas pasisuko link rimtesnių fotografijos studijų Londone, kuriame jau esu dešimt metų. Galiausiai visa tai pavirto į vestuvių fotografo karjerą, kurioje pakankamai sėkmingai dabar ir dirbu.

Savo tinklalapyje rašai, kad dažniausiai fotografuoji Londone. Papasakok, kodėl įsikūrei būtent šiame didmiestyje.

Būdamas maždaug trečiame studijų kurse, supratau, jog fotografija norėčiau užsiimti rimčiau, tad pradėjau ieškoti, kur ją būtų galima studijuoti. Iškart po studijų baigimo, su dabar jau sužadėtine Lina, žinojome, kad norime išvykti iš Lietuvos. Tiesa, nepabėgti, o tiesiog pagyventi svetur bei praplėsti akiratį.

Trumpai gyvenome Amsterdame, vėliau persikėlėme į Airiją ir galiausiai nusėdome Londone. Čia pradėjau mokytis „Middlesex“ universitete, kuriame žinojau, kad mokosi ir mano pažįstamų žmonių. Šį universitetą baigė ir dabar sėkmingai fotografais dirbančių lietuvių.

Tiesa, universitete neišbuvau ilgai. Kadangi tai jau buvo mano antrasis bakalauras, po pirmųjų metų nusprendžiau nebegrįžti ir fotografijos mokytis praktiškai. Pradėjau nuo asistavimo kitiems fotografams, o vėliau gavau darbą studijoje, kurioje praleidau šešerius metus ir įgavau patirties, dirbdamas su klientais. Tai ir tapo mano fotografijos universitetu.

O koks, tavo akimis žiūrint, yra Londonas? Kuo jis skiriasi nuo Vilniaus?

Manau, kad neįmanoma palyginti šių dviejų miestų: tiek dėl dydžio, tiek dėl galimybių. Atvykęs į Londoną supratau, kad tai yra beprotiškas miestas su labai daug žmonių, galimybių, istorijos... Man labai pasisekė, kad esu būtent šiame mieste. Darbo bei žmonių prasme tai yra fantastiškas miestas.

Be to, kaip bebūtų, tai visgi Europos centras, iš kurio gali pasiekti kone kiekvieną pasaulio kampelį ir, žinoma, įgyvendinti savo idėjas bei svajones.

Žinoma, čia nėra taip viskas lengva ir gražu. Konkurencija yra nežmoniška, tačiau sunkiai dirbant, manau, viskas įmanoma.

Kalbant apie Vilnių, manau, kad jis per paskutinįjį dešimtmetį labai pasikeitė ir man džiugu matyti, kad tai visiškai europietiškas miestas. Be to, Vilniuje gyvena daug kuriančių žmonių, tarp jų ir mano draugų, kurie grįžo ir sėkmingai dirba gimtinėje. Tad nors Vilnius dar tikrai nėra Londonas, tačiau jau labai drąsiai jį galima vadinti moderniu Europos miestu.

Esi vestuvių fotografas. Kodėl pasirinkai būti šios šventės įamžintoju?

Man labai pasisekė, nes per savo karjerą teko galimybė išbandyti įvairias fotografavimo rūšis. Teko fotografuoti ir madą, ir aktorius, ir muzikos industrijos atstovus bei didelių korporacijų vadovus. Tai davė itin didelę patirtį: tiek bendravimo su žmonėmis, tiek ir paties darbo supratime.

Vestuves fotografuoti buvau pradėjęs jau Lietuvoje, tačiau nepasakyčiau, kad tuo metu būčiau jomis susižavėjęs. Tik asistuodamas fotografams būtent čia, Didžiojoje Britanijoje, pamačiau jas kitomis akimis. Tai visiškai skirtingas šventės supratimas, tad pamatęs šį skirtumą supratau, kad man tai patinka. Čia vestuvių fotografavime svarbiausias yra dokumentinis aspektas, o tai mane ir sužavėjo.

Ši šventė yra apie žmones, apie emocijas ir tai, tikriausiai, svarbiausia diena žmonių gyvenime. Galimybė prie viso to prisiliesti ir įamžinti šiuos dalykus mane papirko. Natūralu, kad prie to jausmo ir prisirišau.

Vestuvės – intymi ir itin jautri šventė. Kokie dalykai yra svarbiausi norint padaryti puikių kadrų?

Labai svarbu paminėti tai, kad turbūt nėra vienos taisyklės. Kiekvienos vestuvės yra skirtingos: teko fotografuoti vestuves Indijoje, kuriose dalyvauja nuo 600 žmonių ir vestuvių ceremoniją Londone, kurioje buvo 4-5 žmonės.

Nors estetiniai dalykai yra labai svarbūs (gėlės, papuošimai, suknelės ir pan.), visgi svarbiausias ir niekuomet nesikeičiantis dalykas yra dokumentika. Tos emocijos, žmonės bei jų ryšiai man labai patinka.

Vienas įdomiausių momentų mano darbe yra būtent tų emocijų fiksavimas ir ypatingai smagu, kuomet žmonės į tai reaguoja. Po vestuvių praėjus metams, penkiems, o gal net ir dvidešimt penkiems, jie gali jas vėl ir vėl išgyventi.

Kaip atrandi ryšį su fotografuojamais jaunaisiais? Galbūt tau pakanka vieno žvilgsnio ir jau žinai, kokiu rakursu fotografuoti ir kaip prie jų prieiti?

Vėlgi, būtų labai paprasta dirbti pritaikant vieną taisyklę, tačiau kiekviena jaunoji bei kiekvienas jaunikis yra skirtingi. Kiekvienas klientas turi savų norų. Mano darbas prasideda gerokai anksčiau nei paimant į rankas fotoaparatą. Dar prieš vestuves, kai su jaunaisiais susitinkame pirmą kartą, bandau suprasti, kokie jie žmonės: kas jiems svarbu, priimtina, ko jie pageidauja ir kaip jie įsivaizduoja savo šventę.

Visada savo klientų klausiu vieno klausimo: jeigu liktų vienintelė nuotrauka iš jūsų vestuvių, kokia ji būtų? Ir atsakymai kartais labai nustebina, tačiau padeda suprasti jų šventės svarbiausius akcentus. Vieniems tai būna tik judviejų nuotrauka, kitiems – pagauta emocija, o tretiems tai bus visų svečių fotografija. Svarbiausia – gilintis į žmogų, manau, tai labiausiai ir padeda susibendrauti ir sukurti artimą ryšį. Reikia atrasti tai, kas svarbu būtent tai konkrečiai porai.

Žinoma, svarbu ir techniniai dalykai, suvokimas, kaip fotografuoti. Kai visa tai yra tavo galvoje, tuomet gali sutelkti visą savo dėmesį į emociją bei žmonių pajautimą.

Prieš keletą savaičių pasidalijai džiugia žinia – patekai į augančių vestuvių fotografų 30-ką, kurį sudaro kone žinomiausias žurnalas „Rangefinder“. Koks jausmas ir ką tai reiškia tau bei tavo karjerai?

Tai žurnalas, įsikūręs Niujorke, esantis vienas įtakingiausių portretų bei vestuvių industrijoje. Jau keletą metų jie renka kylančių fotografų trisdešimtuką. Man labai pasisekė, kad iš daugiau nei 300 puikių fotografų, buvau pastebėtas ir atsidūriau tame sąraše. Svarbu paminėti tai, kad šiame konkurse negali pats pasidalinti savo darbais ir pasiūlyti savo kandidatūrą. Tai daro žmonės, sekantys kiekvieną jauną fotografą, analizuojantys kuriamus darbus ir matantys potencialą. Trumpai tariant, tai prilygtų fotografijos „Oskarams“.

Džiugu, kad aš ir mano draugas, taip pat fotografas Mantas Kubilinskas, esame tik du lietuviai gavę šį apdovanojimą. Žinoma, labai malonu, kai tave pastebi, įvertina tavo darbą. Be to, tai skatina tobulėti ir neužmigti ant laurų bei dirbti dar daugiau bei sunkiau.

Taip pat tai padeda norint išsiskirti iš kitų fotografų. Tiesa, galima džiaugtis apdovanojimais, tačiau jie ir liks tik garsiais pareiškimais, jeigu neturėsi laimingų klientų. Būtent jie yra didžiausias darbo įvertinimas.

O ar įsivaizduoji svajonių vestuves, kurias norėtum įamžinti? Galbūt jau teko tokias fotografuoti?

Esu labai laimingas, darydamas tai, ką dabar darau, ir didžiausia mano sėkmė yra puikūs klientai. Septynerius metus dirbdamas fotografu, paskutiniuosius ketverius turėdamas ir savo fotografijos verslą, džiaugiuosi galėdamas turėti tuos klientus, kurie supranta ir vertina mano darbą. Vienas malonumas dirbti su tais, kurie tavimi pasitiki.

Visos mano fotografuotos vestuvės yra svajonių vestuvės, nes dar nesu turėjęs klientų, kuriems būtų netikęs galutinis variantas. Kaskart po šventės grįžęs namo dalinuosi mintimis su savo sužadėtine ir žinau, kad esu teisingame kelyje.

Ko galėtum palinkėti fotografams, tik pradedantiems žengti pirmuosius žingsnius?

Manau, svarbiausia, yra domėtis ir daug bei sunkiai dirbti. Dabar fotografija yra lengvai prieinama, kiekvienas mano galintis būti šauniu fotografu, neįdėdamas pastangų. Tai darosi rimta problema, nes vos įsigijęs pirmą fotoaparatą, žmogus skuba ieškoti užsakymų ir nori iš to gauti didelius pinigus.

Tačiau visiems savo mokiniams sakau: neskubėkite! Pirmiausia privalote išmokti techninių dalykų, pabendrauti su žmonėmis, galiausiai suvokti dėl ko jūs tai darote ir ką savo fotografija norite pasakyti. Tik tuomet galėsite galvoti apie užsakymus.

Žinoma, būna visaip: vieniems pasiseka greičiau, kitiems – lėčiau. Tačiau, svarbiausia yra nenustoti dirbti ir nuolat mokytis. Pačioje pradžioje ieškokite fotografų, kuriems galėtumėte asistuoti ir taip po truputį įeiti į šią sudėtingą industriją. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo, ir tai galėtų patvirtinti kiekvienas fotografas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.

Norėdamas įsilieti į vestuvių industriją ir pats iš pradžių asistavau fotografams. Teko išsiųsti virš 500 elektroninių laiškų, iš kurių man atrašė vos dvidešimt. Tuomet atsirinkau penketą su kuriuo iš tikrųjų labai norėčiau dirbti ir galiausiai liko tik du, kurie ir tapo mano mokytojais.

Be didelio darbo ir pastangų niekas nepavyks. Bet kokiame darbe to reikia ir to nepavyks išvengti.

Motiejau, esi susižadėjęs su savo mylimąja Lina. Ar jau pagalvojai, kam patikėsi įamžinti savo šventę?

Šį klausimą girdžiu gana dažnai (juokiasi). Kone kiekvienas mano klientas šį klausimą man užduoda. Tikrai nėra paprasta nuspręsti, kas galėtų fotografuoti mūsų vestuves. Žinoma, man pasisekė, nes šioje industrijoje turiu labai daug draugų, kurie yra tikrai profesionalūs.

Visgi labiausiai linkčiau patikėti šventę įamžinti savo draugui Mantui, tačiau tuo pačiu norėčiau, kad tądien jis nedirbtų ir švęstų kartu su manimi. Manau, kad nusprendę dėl konkrečios datos, galėsime pagalvoti ir apie fotografą.