Vidas Bareikis: „Labai džiaugiuosi tuo, ką likimas man iškrėtė“
Dabar yra Vido Bareikio (34) laikas. Jis ne vienus metus ėjo link to, ką turi šiandien: pasirodymai didžiosiose arenose, minios, skanduojančios jo dainų žodžius, būriai vaikų, plūstantys į jo vedamas televizijos laidas... Tik skyrybų, žinoma, jis nenumatė. Bet net ir tada likimas Vidui buvo maloningas – užgimę nauji jausmai grąžino tikėjimą ateitimi, tad jis gali užtikrintai tarti: „Tai nėra kelio galas. Aš dar tik pakeliui.“
Nelengvi jam šie metai, ypač skyrybų laikotarpis buvo sunkus. „Aš esu tas, kurį paliko, – vyriškai pripažįsta. – Natūralu, kad savimeilė lyg paauglio buvo įžeista: ak, mane paliko?.. Bet dabar, bėgant laikui, tik džiaugiuosi tuo, ką likimas man iškrėtė. Džiaugiuosi matydamas, kaip Jurga atsigavo: ji pasinėrė į savo ramią, harmoningą būtį. Man atrodo, kad balionėlis (taip Vidas prilygina savo buvusią žmoną) dabar gražiai skrenda sau, o kaktusas (įvardija save) atkuto ir pražydo.“
Po skyrybų gyvenimas atnešė naują etapą, naujus jausmus, naują laimę. O analizuodamas santuokos klaidas Vidas sako supratęs, kad vyras ir moteris daugelį dalykų priima skirtingai. „Juk vienam žmogui meilė reiškia laiką, leidžiamą kartu, o kitam to visai nereikia. Vienam būtinas palaikymas, gražūs žodžiai, o kitas puikiai apsieina ir be to.“ Dabar jis žino, kad dabartinės jo moters meilės kalba yra laikas, praleistas kartu. O kas svarbu jam? „Man labai reikia palaikymo. To beatodairiško palaikymo anksčiau man labai stigo, o dabar jį tikrai turiu, jaučiuosi puikiai visomis prasmėmis. Empatiškesnės moters už Indrę nesu sutikęs: ji galėtų visus mokyti, kaip palaikyti artimą žmogų. Labai tai branginu.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: