„Jaunystėje bandžiau vadovautis kredo „Augink gėrį savyje“. Bet artistui tai absoliučiai netinka! Aišku, turėk savyje tą gėrį – jis labai svarbus tau, kaip žmogui. Bet be ydų irgi negali gyventi. Jei tavyje nevyksta gėrio ir blogio kova, vaidmenys išeis lėkšti, o gyvenimas – neįdomus“, – savo filosofiją dėsto teatro ir kino aktorius Vidas PETKEVIČIUS.
Kaip auginote tokį savo požiūrį į gyvenimą?
Juokauju, kad vaikščiodamas geležinkelio bėgiais... Gimiau Žąsliuose, bet, kai man buvo dveji ar treji metukai, šeima pervažiavo į Kaišiadoris. Tėvelis buvo geležinkelietis, todėl įsikūrėme geležinkeliečių namuose – tokiuose geltonai dažytuose namukuose prie pat stoties. Būdavo, iš toli girdi, kada traukinys atvažiuoja: kuo labiau artėja, tuo stipriau visi daiktai namie šokinėja... dun dun dun... pravažiuoja ir vėl ramu iki kito. Pamenu, net draugai vaikystėje klausdavo, kaip galiu čia gyventi.
Bet pripranti ir net negirdi tų traukinių dundėjimo. Tėtis buvo geležinkelio prižiūrėtojų brigadininkas – su vyrais eidavo geležinkelio bėgiais, tvarkydavo gedimus. Po daug metų, kai su šeima įsikūriau Vilniuje, pasiėmiau tėvus pas save. Lyg ir nelabai noriai važiavo – neįprasta jiems viskas buvo, bet mačiau, kad Kaišiadoryse vieniems sunku – krosnį reikėjo kūrenti, vandenį neštis iš šulinio... Mes keturi vaikai buvome, aš – vienas menininkas šeimoje.
Gaila, traukiniu jau senokai bevažiavau. Bet šita geležinė mašina man vis tiek yra kažkuo ypatinga. Net mano pirmojo dainų kompaktinio disko viršelyje buvo nufotografuotas geležinkelio vingis. Dažnai pagalvoju, kad esu tik traukinio keleivis šiame gyvenime...