Vidas Petkevičius: „Jei tavyje nevyksta gėrio ir blogio kova, gyvenimas – neįdomus“

Esu čia tik traukinio keleivis...

Teatro ir kino aktoriaus Vido PETKEVIČIAUS tėvas buvo geležinkelietis, tad jo vaikystė prabėgo Kaišiadorių traukinių stotyje – šeima gyveno greta stovinčiuose darbuotojų namuose. „Net mano pirmojo dainų kompaktinio disko viršelyje buvo nufotografuotas geležinkelio vingis. Dažnai pagalvoju, kad esu tik traukinio keleivis šiame gyvenime...“ – prisipažino aktorius.

Atvirame interviu – apie studijas ir darbą legendiniame režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuke („Anksčiau į aktorius rinko tokius gražuolius kaip Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis... O mūsų kursas – mažiukai, apvalūs, futbolininkai kreivom kojytėm“), ankstyvas vedybas su bendrakurse Kristina Kazlauskaite („Iš baimės Tamulevičiūtei nieko net nesakėme, nors visas kursas buvo mūsų vestuvėse. Kai po visko prisipažinome, Tamulevičiūtė tylėjo... labai ilgai tylėjo... Bet nebebuvo ką daryti. Jautėmės lyg didžiausi nusikaltėliai“) ir antrąją šeimą („Prisipažinsiu, kartais lyginu savo gyvenimą su kitų: kažkas turi vardus, ryškius vaidmenis, įvertinimus. Aš ir to neturiu, ir to nepadariau... Užtat turiu tokią šeimą, kurios neiškeisčiau į jokius laurus ir apdovanojimus“).

Aš buvau jaukas

Vaikystę ji praleido be savo vardo, be pavardės, be namų. Atsimena, kaip tėtis mokė pažinti raides, ir žino, jog jis parūpino dokumentus, kad dukra laiku pradėtų lankyti mokyklą. Tas rugsėjis Auksutei RAMANAUSKAITEI-SKOKAUSKIENEI įsirėžė į atmintį – pagaliau ji galėjo laisvai vaikščioti, o iki tol tik trumpam išeidavo pakvėpuoti tyru oru iš kokios nors slėptuvės, dažnai – naktį. Tačiau tą rudenį jos vaikystė, kad ir tokia neįprasta, baigėsi – tėvas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona partizane Birute pateko į saugumo rankas. „Aš nuo mažens žinojau viską“, – sakė partizano dukra, leisdamasi į pasakojimą apie savo skausmingą likimą.

Šventojo Kazimiero pagundos

Jis buvo ruoštas sostui, tačiau į istoriją įėjo ne kaip tuo metu vienos galingiausių Europos valstybių valdovas. Nenustebkite, jei Italijoje užklysite į muziejų ir atidžiai skaitydami paveikslų aprašus rasite ŠVENTOJO KAZIMIERO vardą. Prieš keturis šimtmečius ir italai prašydavo Lietuvos globėjo pagalbos, norėdami atsispirti... pagundoms.

Iš meilės krepšiniui

Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Modestas PAULAUSKAS paskutines oficialias savo rungtynes sužaidė prieš keturiasdešimt metų, tačiau aikštę, kamuolį vis dar susapnuoja. „Juk tai – šitoks mano gyvenimo papildas, už jokius pinigus nenupirksi to, ką krepšinis davė“, – šypsosi pasitikęs namais tapusiuose Šakiuose.

Nuvarytus arklius nušauna, ar ne?

Didžiosios depresijos metu milijonai nelaimingųjų valkatavo po Ameriką, melsdami nors kokio darbo. Tuo tuščių kišenių ir neišsipildžiusių svajonių laikotarpiu suklestėjo ŠOKIŲ MARATONAI, vieniems jie tapo prasiblaškymu, kitiems – pragyvenimo šaltiniu.

Šokių maratonų istorija Lietuvoje (tiesa, ši manija kilo po šešiasdešimties metų) nėra tokia dramatiška kaip Amerikoje, bet ir lietuviai turėjo progą išbandyti savo ištvermę muzikos ritmu. Garsiausias jų – Druskininkų šokių maratonas – vyko net dvylika metų.

Didesnė už save „Kasablanka“

„Kasablanka“ – unikalus filmas. Per visą kino istoriją nerastume kitos juostos, kuri būtų taip noriai prisimenama – su priežastimi ar be jos. „Kasablanka“ gavo tris „Oskarus“ ir dar šešiems nominuota. Ji – profesionaliai padaryta, su šmaikščiais dialogais ir gerais aktoriais, be to, pasakoja apie tai, kam netaikoma senatis, – meilę, pasiaukojimą, pareigą. Tačiau to lyg ir negana, kad kamerinė mažo biudžeto juosta pelnytų amžinąjį gyvenimą, apie ją būtų rašomos knygos ir disertacijos. Priežastis turi būti kita. Ir, galimas daiktas, susidomėjimą skatina būtent nuostaba: kodėl „Kasablanka“ kelia tokį ažiotažą? Kol kas vienintelis tikslus atsakymas – ji garsi tuo, kad yra garsi...