„Ilgai blaškiausi tarp Berlyno ir Vilniaus“, – sako man režisierė Lina LUŽYTĖ (34), nusprendusi, kad nuo šiol gimtinėje atsistos abiem kojomis. Kalbantis su ja jaučiasi didžiulė vidinė laisvė. Nors Lina pripažįsta, kad vidinio „aš“ paieškoti teko. Visai kaip personažams jos filmuose. Kaip naujausio jos filmo „Pilis“ herojei...
Žinau, kad tavo „Pilis“ laukia akimirkos, kai kino teatrai po karantino atvers duris. Kokių minčių šis laikotarpis tau kėlė?
Viskas, kas gyvenime vyksta, yra pamokos, o iš jų, jei tik turi noro, gali daug išmokti. Galbūt atėjo metas kiną rodyti kitaip? Atvirose miestų erdvėse, miškuose... Turiu draugą Belgijoje, taip pat režisierių. Savo filmą jis vežioja po šalį autobusiuku ir rodo išskleidžiamame ekrane. Mane ši idėja labai vilioja. Norėčiau „Pilį“ parodyti Airijoje, lietuvių bendruomenės namuose, arba paplūdimyje naktį, Nidos miškuose, dar kur nors, kad neliktų to atstumo, kuris atsiranda, kai žmogus sėdi prieš ekraną.