Viena dukrą auginanti menininkė Monika Dirsytė: „Spjoviau į santykius be meilės ir grįžau į Lietuvą“

Dukros susilaukei likus kelioms savaitėms iki trisdešimtojo gimtadienio. Tai – tik sutapimas ar gyvenimo plane „Privalu padaryti iki trisdešimties“ irgi buvo įrašyta?

Nors augau pavyzdingoje trijų vaikų šeimoje, pati niekada nesvajojau apie savus, pirmoji nelėkdavau paniurkyti svetimos atžalos. Tiesą pasakius, vaikų net nepastebėdavau, man jie nekeldavo jokių ypatingų emocijų. O štai dabar atrodo, kad be vaikų, ypač mergaičių, daugiau nieko aplink nebematau (šypsosi). Viskas įvyko pačiu laiku, nors, prisipažinsiu, buvo netikėta – patyriau lengvą šoką. Juk prieš trejus metus baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje į Londoną išvykau užkariauti meno pasaulio, ne šeimos kurti.

Užkariavai?

Gal ir ne, bet daug ką nuveikiau. Londone įgijau didelę meninę patirtį – bendradarbiavau su pripažintais kūrėjais. Dirbau meno mugėse „New Artist Fair“ ir „New Artist Fair Summer Exhibition“, kuravau parodą „Marylebone“ galerijoje. Pristačiau savo performansą garsioje „Design Retail“ parodoje, surengiau pasirodymą „To Be or Not to Be“ Venecijos architektūros bienalės atidarymo metu. Jau laukdamasi gavau pasiūlymą pasirodyti Ukrainoje, tačiau fiziškai buvo per sunku. Įsitvirtinti Londone jaunam menininkui nelengva – nors žvaigždžių aplink pilna ir jų sutinki, pats žibėti dėl to nepradedi. Emigravusi į Londoną, net angliškai gerai nekalbėjau: iš pradžių dirbau bare, savanore meno renginiuose, o visą kitą laiką skyriau kūrybai. Paskui įsidarbinau prabangiame apatinių salone „La Perla“ – man ten labai sekėsi, organizavau parduotuvės renginius, bendravau su klientais, sutikau daug įdomių žmonių. Pradėjau stotis ant kojų, išsinuomojau gražesnį butą, atsirado daugiau laisvo ir... staiga žinia apie nėštumą.

Ateitį kartu kuriančios poros, išgirdusios tokią naujieną, apsidžiaugtų.

Man viskas kiek kitaip nutiko. Buvau užmezgusi santykius su keturiasdešimtmečiu britų verslininku, turinčiu priklausomybių gydymo centrus Tailande. Jis daug keliaudavo, sukūręs šeimos niekada nebuvo, mūsų santykiai buvo gražūs, bet tikros meilės taip ir nepajutau. Atrodo, geras ir rimtas vyras, ko daugiau reikia? Bet aš nebūčiau aš – noriu stipriai mylėti! Jau buvome nutarę, kad sukame skirtingais keliais, ir štai – aš laukiuosi. Negalėjau apsimesti, kad viskas gerai – būkime toliau drauge, bet vaikelio labai norėjau...

O jis?

Neapsidžiaugė. Supratau, kad auginsiu mažylę viena. Nors mes ir toliau bendraujame, siunčiu jam dukros nuotraukas. Kaip viskas bus ateityje, tik laikas parodys.

Atvirai – jaučiau labai didelį aplinkos spaudimą: neva kaip čia pasiryžau tapti vieniša mama. Net gydytojai Anglijoje ne kartą klausė, ar tikrai apsisprendusi gimdyti. Pirmaisiais mėnesiais per kiekvieną apsilankymą medikai subtiliai pasiteiraudavo, ar noriu tęsti nėštumą. Nesu prieš abortus, tačiau pati nė akimirkos nesudvejojau – tvirtai žinojau, kad noriu tapti mama. Aš – optimistė, neverkiau ir neliūdėjau, kad gyvenimas nesusiklostė tradiciškai: ilgametė draugystė, piršlybos, balta suknelė, o tada ir vaikelis. Prisiimu visą atsakomybę mylėti dukrą besąlygiškai. Tikiu, kad dauguma moterų pasielgtų taip pat.

Ramino tai, kad tėvai mane labai palaikė ir jiems tai buvo be proto jaudinanti naujiena – juk apie mane visada galvojo: „Ai, dukra menininkė, neaišku, kada ji čia tų vaikų turės...“ Beje, labai erzina kai kurių tautiečių požiūris, kad, va, nepasisekė Dirsytei užsienyje, grįžo į Lietuvą. O man atrodo, kad labai pasisekė, juk susilaukiau nuostabios sveikos mergaitės.

Kodėl nutarei gimdyti ir auginti dukrą gimtajame Panevėžyje, o ne Londone?

Planavau likti gyventi Anglijoje, bet atsirado sveikatos problemų. Londone greitas gyvenimo tempas, daugybė žmonių, o gydytojai nustatė mažakraujystę ir liepė save pasaugoti. Mąsčiau, kaip geriau pasielgti. Tėvų namas Panevėžyje didelis, yra nuosavas kiemas, šeima palaiko ir prireikus padeda. Kai pagalvoju, visą gyvenimą kovojau su pasauliu, kad išgyvenčiau, ko nors pasiekčiau karjeroje, gal ir nusipelniau paskutinius nėštumo mėnesius praleisti artimoje aplinkoje, kur gera ir miela širdžiai? Tik viena bėda – kai taip protingai sumąsčiau, gydytojai jau buvo uždraudę skristi lėktuvu dėl nėštumo (juokiasi). Tačiau aš vis tiek radau būdą, kaip parkeliauti namo, – sėdau į mikriuką, vežantį siuntinius ir pakeleivius į Lietuvą. Prisiekiu, buvau tikra, kad pagimdysiu kelyje ir galiausiai ten numirsiu. Važiavimo sąlygos tikrai nebuvo pačios geriausios, nekalbu apie bendrakeleivius... Šiaip ne taip grįžusi į Panevėžį miegojau savo lovoje kone parą. Bet greitai atsigavau, vėl buvau kupina jėgų ir susitelkiau į dalykus, kuriuos buvau prieš tai kiek apleidusi: išlaikiau vairavimo egzaminus, gilinausi į anglų kalbos gramatiką, atsirado naujų idėjų dėl performansų.

O štai susilaukusi dukters kiek panikavau. Ypač sunki atrodė pirmoji savaitė: nieko nemoku, nieko nežinau, kūną skauda, manęs niekas nesupranta... Ilgainiui viskas susidėliojo į savo vietas, o jeigu reikia, nebijau paprašyti pagalbos.

Celestina – lietuviams neįprastas vardas.

Gyvendama Londone turėjau labai gerą draugę italę, kuri vis kartodavo, kad aš jai – dangaus siųsta dovana, todėl nuolat mane vadindavo Celeste. Šis vardas italų kalboje reiškia dangišką žydrą. Gimus dukrai dar bandžiau ieškoti alternatyvų šiam vardui, bet niekas kitas neįtiko. Celestina Maria – mano tėtis labai norėjo pridėti ir Marios vardą. Aš tam neprieštaravau.

Kūrybines ambicijas kol kas palikai nuošalyje?

Kodėl gi? Net minties nebuvo, kad susilaukusi dukters apleisiu meną. Į gyvenimą žiūriu filosofiškai ir nestandartiškai. Nesvarbu, kur esi, svarbu, kokią žinutę siunti pasauliui. Kurti galima ir Panevėžyje, ir Vilniuje, ir Londone. Niekada neapleidau kūrybos, o dabar galiu tvirtai pasakyti, kad Lietuvoje kurti lengviau negu Anglijoje: ten viskas brangiau ir trunka ilgiau. Džiaugiuosi sukaupusi įvairios patirties, kuria galiu pasidalyti su kitais. Vaikščiodama Panevėžio gatvėmis, lankydamasi čia vykstančiuose renginiuose ar užsukusi į kavines pastebiu, kad vietiniai ištroškę naujovių. Panevėžiečiams nuobodoka, todėl negalėdama nustygti vietoje ėmiausi keleto projektų: vasarą surengiau performansą „Kamuolys“, kalbantį apie aplinkinių įtaką asmenybei, o dabar organizuoju performansų festivalį, nes labai noriu jaunus kraštiečius supažindinti su šiuolaikiniu menu. Man atgrasu klausytis nuomonių, kad šiuolaikinis menas – šūdas arba „ir aš taip galiu!“ Tegu pamato viską iš arti, išgirsta pripažintų menininkų pasakojimus, o tada drįsta ką nors sakyti.

Prieš emigruodama beveik šešerius metus draugavai su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Ar vis dar palaikote draugystę?

Oi, su Oskaru sutariame puikiai! Jis vienas pirmųjų sužinojo apie mano nėštumą ir nuoširdžiai apsidžiaugė. Vis pasiskambindavome, o grįžus į Lietuvą atsirado tik dar daugiau laiko bendrauti. Matyt, mus jungia panašus gyvenimo suvokimas, su juo man niekada nenusibosta kalbėtis apie meną, o man tai labai svarbu. Mūsų draugystė graži, praeitį pamiršome. Malonu susitikti, aplankyti galerijas, parodas...