Bene įspūdingiausia Šaltojo karo laikų pabėgimo iš Rytų Berlyno epopėja pavadinta „TUNELIS 29“. Daugiau nei prieš 60 metų studentai entuziastai po miestu išrausė praėjimą – ir tai padėjo išsigelbėti nuo „socialistinio rojaus“ nemažai grupei žmonių. Nuotykis, kuriame netrūko avantiūrizmo, išdavysčių, slaptosios policijos, įkvėpė ne vieną filmuotą dramą. Istorija sudomino ir garsiojo serialo „Černobylis“ prodiuserius.
Berlyno padalijimas į du priešiškus blokus – vienas tragiškiausių pokario Vokietijos įvykių ir ryškiausias Šaltojo karo simbolis. Septintojo dešimtmečio pradžioje Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) valdžia susidūrė su rimtu iššūkiu. Ieškodami geresnio gyvenimo, neapsunkinto komunizmo statybomis, žmonės bėgo iš šalies. Inžinieriai, advokatai, mokslininkai, kvalifikuoti darbininkai, mokytojai... Kiekvieną mėnesį po 30–40 tūkstančių išvykdavo į Vakarus. Reikėjo skubiai ko nors imtis.
Šok, Hansai, šok!
1961 metų rugpjūčio 13 dieną iškilo „antifašistinis pylimas“ – taip VDR buvo vadinama Berlyno siena; Vakarų Berlyne dažniau skambėjo frazė „gėdos siena“. Ji išdygo per naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Apie 25 tūkstančiai kariškių išėjo į gatves ir iš betoninių blokų, apvyniotų spygliuotąja viela, pastatė užtvaras. Ryte gyventojai pabudo padalytame mieste. Siena ėjo per parkus, aikštes, kapines, žaidimų aikšteles. Priešingose barikadų pusėse liko sutuoktiniai, giminaičiai, net naujagimiai, atskirti nuo motinų. Tapo aišku: valdžia pasirengusi drastiškiausioms priemonėms, kad perimtų visišką miesto kontrolę.