Viena ryškiausių britų muzikos žvaigždžių Laura Mvula: „Didžiausias muzikos verslo nuodas – ribotas mąstymas“

Laura Mvula tapo milžinišku atradimu praėjusių metų muzikinėje padangėje. Į geriausių metų albumų sąrašus diską „Sing To The Moon“ įtraukė daugelis įtakingiausių muzikinių leidinių visame pasaulyje (manoMUZIKOS metų tope Mvulos diskas atsidūrė ketvirtoje vietoje). Ar ji to verta? Be jokios abejonės. Kiekvienas muzikantės kūrinys skamba kaip atskira nenuspėjama unikali muzikinė pasaka.

„Lauros muzikos – niekada nebus per daug“, – pasakė vienas muzikos apžvalgininkas JAV. Su tuo visiškai sutinka ir portalas manoMUZIKA.

Lauros Mvulos muzikos talentu netrukus galės įsitikinti ir melomanai iš Lietuvos. Muzikantė liepos viduryje koncertuos festivalyje „Positivus“.  Belaukdami jos koncerto labai džiaugiamės išskirtine galimybę pabendrauti su pačia atlikėja.

Taigi jūsų dėmesiui – labai atviras ir šiltas manoMUZIKOS interviu su Laura Mvula. Apie jos kūrybą, meilę muzikai ir svarbiausias gyvenimo akimirkas. Net ir tikrieji Lauros Mvulos gerbėjai šiame interviu turėtų atrasti nemažai nežinomų ir dar niekada nepasakotų Birmingeme gyvenančios talentingosios atlikėjos gyvenimo faktų.

Liepos viduryje koncertuosi festivalyje „Positivus“ – viename didžiausių muzikinių renginių Baltijos šalyse. Su kokiais lūkesčiais vyksi į Latviją?

Pirmą kartą grosiu Baltijos šalių publikai, todėl net nežinau, ko galiu tikėtis (šypsosi).

Niekada nebuvau Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje. Tačiau apie jūsų šalis girdėjau daug gražių žodžių. Labai džiaugiuosi atsiradusia galimybe apsilankyti šiame regione. Taip pat labai tikiuosi kada nors atvykti ir į Lietuvą.

Prieš pradėdama solo atlikėjos karjerą grojai keliuose kolektyvuose. Vienas iš jų – „Douglas String Trio“ – grupė, kurią sukūrėte kartu su broliu ir sese. Su ja pasirodydavote įvairiuose gimtadienių ir vestuvių vakarėliuose. Ar tai buvo šeimyninė avantiūra, ar tiesiog noras materializuoti savo muzikines idėjas?

Tai buvo tiesiog šeimyninė grupė, kurios tikslas – užsidirbti šiek tiek pinigų. Mano vaidmuo joje buvo ne tik groti, bet ir kurti, rašyti bei „statyti“ atliekamą muziką į savo vietas. Tačiau nepamirškime: tai tebuvo styginis kolektyvas. Ir netgi nepaisant to, visai neblogai užsidirbdavome (juokiasi)

Be „Douglas String Trio“ tu taip pat dainavai ir gospelo chore vienoje Birmingemo bažnyčioje…

Jei atvirai, tai buvo labai trumpas mano gyvenimo etapas. Augau vertindama, klausydama ir mylėdama gospel muziką. Kadangi šalia manęs visą laiką buvo labai muzikalūs žmonės, susiburti į tokio pobūdžio kolektyvą, atrodė, mums tiesiog buvo lemta. Tai buvo labai vertinga patirtis, leidusi įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, tobulinti vokalinius gabumus ir grojimo įgūdžius.

Apskritai visą savo gyvenimą esu dalyvavusi įvairiose muzikinėse veiklose. Be tavo jau minėtų kolektyvų grojau dar bent keliose džiazo grupėse, dainavau a cappella kolektyve. Žodžiu, domėjausi ir domiuosi įvairiais muzikiniais žanrais, todėl didžiąja jų dalį vienaip ar kitaip esu išbandžiusi.

Kuri patirtis iš jau paminėtų Tau buvo pati vertingiausia ir labiausiai įsimintina?

Ko gero, dainavimas a cappella grupėje. Išbandėme gausybę muzikinių žanrų. Kadangi dainuodavome be jokių instrumentų pagalbos, kiekvienos iš mūsų (grupėje dainavo tik moterys – L. Z.) balsas būdavo labai svarbus. Mums patikdavo dainuoti, ieškoti dermių ir intensyviai dirbti. Repertuare dominavo soul, reggie ir folk muzika. Tačiau vietos rasdavome net ir klasikiniams kūriniams. Todėl muzikinis spektras buvo išties labai įvairus.

Man patikdavo dainuoti, kurti, keliauti, dalyvauti a cappella muzikos festivaliuose. Su šia grupe išmaišėme nemažą Europos dalį. Tada galutinai supratau: noriu keliauti, noriu koncertuoti, noriu dovanoti žmonėms muziką.  

Galbūt kada nors teko dalintis viena scena su tokiais a cappella grandais kaip „Take 6”?

Teko ne tik dalintis, bet ir dainuoti kartu. Mark Kibble (vienas pagrindinių grupės „Take 6” narių – L. Z.) yra sukūręs ne vieną mūsų atliekamų dainų aranžuotę. Kartu muzikuodami praleidome daug laiko. Mokytis jo aranžuočių partijų būdavo rimtas iššūkis. Tai velniškai didelis šio žanro talentas, kuriuo iki šiol žaviuosi. Labai didžiuojuosi pasitaikiusia galimybę dirbti kartu.

A cappella muzika mano gyvenime dominavo jaunystėje. O juk pats puikiai žinai, kaip jaunas žmogus viską priima: jam kiekviena diena – įprastinė, ir jis niekada iki galo neįvertina to, ką turi. Taip buvo ir man. Tačiau dabar, pažvelgusi atgal suvokiu, koks tai buvo svarbus mano gyvenimo etapas, kiek daug galimybių turėjau ir kokią muzikinę patirtį įgavau.

Skambi labai sentimentaliai. Galbūt ateis diena, kai Laura Mvula grįš prie a cappella muzikos?

(Juokiasi). Kas ten žino… Tikrai to norėčiau. A cappella – mano pirmoji gyvenimo meilė. Juk, ne veltui sakoma, kad pirmosios meilės niekada nemiršta…

Nežiūrint seniai praėjusios pirmosios meilės vis dar esi jauna. Tau viso labo 27-eri, o Tavo šiandieninė muzika skamba itin brandžiai ir išskirtinai. Joje galima rasti visko – nuo gospelo garsų ir senos geros ankstyvų septyniasdešimtųjų soul muzikos prieskonių iki tam tikrų muzikinių motyvų, primenančių šiandienines muzikos divas, tokias kaip Erykah Badu ar Jill Scott. Kaip tau pavyksta paleisti į pasaulį tokią išskirtinę ir kartu labai brandžią muziką?

Ačiū už gražius žodžius, tačiau uždavei velniškai sudėtingą klausimą (juokiasi). Tikrai nežinau atsakymo. Man tai – didžiulė mįslė ir paslaptis.

Kita vertus, tikiu, kad tai – tiesiog laimingas atsitiktinumas. Baigusi universitetą pradėjau mokytis kompozicijos. Būtent tada suvokiau, kad noriu rašyti dainas, noriu kurti. Visada jutau, kad noriu padaryti kažką naujo. Kažką kitokio. Tačiau vis dar nežinojau, ką konkrečiai… Laimei, turėjau visas galimybes eksperimentuoti: man buvo suteikta muzikinė klasė, kurioje galėjau kurti. Netgi buvome subūrę dar vieną grupę. Grojome kažką panašaus į soul muziką, o mano kuriamos dainos anuomet buvo mažų mažiausiai keistos ir bereikšmės. Tačiau tai buvo pati pradžia ir taip pat labai svarbi patirtis.

Visgi, svarbiausia asmeninė patirtis, nuo kurios atsispyriau kaip solo atlikėja, buvo mano tėvų skyrybos. Jie išsiskyrė po 22 kartu praleistų metų. Tai buvo pirma milžiniška mano gyvenimo trauma. Tačiau ji tapo atspirtimi į savo kūrybą sudėti emocijas ir liūdesį. Tiksliau, išlieti jausmus ir išgyventi visa tai kūryboje bei muzikoje.

Taip gimė ir viena gražiausių Tavo dainų – tėčiui dedikuotas kūrinys „Father, Father“?

Tai ne tik dedikacija. Ši daina – tai jis. Apie šį kūrinį man iki šiol nėra lengva kalbėti… Galiu pasakyti tik tiek, kad „Father, Father“ – neabejotinai pats svarbiausias albumo kūrinys, kuriame sudėti visi įmanomi jausmai ir išgyvenimai.

Ar tiesa, kad tavo debiutinio albumo „Sing to the Moon“ kūryba prasidėjo tada, kai dirbai vienoje Birmingemo vidurinėje mokykloje? Girdėjau, kad turėjai nešiojamą kompiuterį ir per pertraukas kūrei dainas, iš kurių dvi nusprendei nusiųsti Steve‘ui Brownui – prodiuseriui, kuris vėliau dirbo ir su Tavo debiutiniu įrašu?

Istorija – tikrai teisinga (šypsosi). Bijojau, bet nusprendžiau nusiųsti ir paklausti, ar teisinga linkme judu.

Gal gali išduoti, kurios tai buvo dainos?

Tu pirmasis tai sužinosi (juokiasi). Bet, jei jau paklausei – atsakysiu. Tai buvo dainos „She“ ir „Green Garden“. Siunčiau šių kūrinių demo versijas ir neturėjau „žalio supratimo“, kaip norėčiau girdėti jas skambant galutiniame rezultate. Laukiau kritikos ir pasiūlymų. Galbūt netgi idėjų, kaip vystyti tas dainas toliau, kuriose vietose jas tobulinti…

Tačiau Steve‘as man tiesiog paskambino ir pasakė: „tai labai įdomios dainos. Gal turi daugiau?“ Aš, žinoma, dar neturėjau visiškai nieko (juokiasi). Tačiau jo skambutis man buvo milžiniška paskata eiti į priekį ir kurti toliau. Taip atsirado daugiau dainų, iš kurių galiausiai gimė visas albumas „Sing to The Moon“.

Iškart po to, kai išleidai minėtą diską ir pradėjai koncertuoti, duodamą vieną interviu pasakei: „būti žymia negaliu, nes tai mane paverčia paranojike“. Ar jau pripratai prie to, kad esi žymi? Ar atsikratei paranojos?

(Kvatoja) Ne, aš nebesu paranojikė. Noriu dainuoti. Tačiau nesu tas žmogus, kuris mėgaujasi dėmesiu ar stengiasi patekti į žurnalų viršelius. Noriu, kad už mane kalbėtų muzika, bet nenoriu deginti savęs kaip asmenybės.

Džiaugiuosi, kad turiu daug mane supančių gerų žmonių, kuriems rūpiu ne todėl, kad parduodu albumus, o todėl, kad esu tokia, kokia esu. Nenoriu ištraukti iš savo sielos kažko, kas apnuogintų mane prieš visus. Aš tiesiog nesu tokia. Tai būtų neteisinga ir man nepriimtina.

Ar galėtum įvardyti keletą veiksnių, kuriuos norėtum pakeisti muzikos versle?

Ribotą mąstymą (jei jį apskritai būtų įmanoma keisti). Manau, kad tai – didžiausias šiandieninės muzikos industrijos nuodas. Netikiu, kad muzikoje yra vienas universalus viskam tinkantis idealus modelis. Galiu pateikti paprastą pavyzdį: turiu grupę, su kurios nariais mes nuolat diskutuojame. Pavyzdžiui, vakar ilgai kalbėjome apie tai, ar yra „gera“ ir „bloga“ muzika. Nepatikėsi, bet diskusija buvo ypatingai karšta (juokiasi). Kai kurie grupės nariai sakė, kad muzika – tai kažkas panašaus į maistą, kuris gali būti ir geras, ir blogas. Tačiau net ir šis vertinimas, mano galva, yra velniškai subjektyvus. Žodžiu, vieningos tiesos taip ir neradome.

Dar vienas mane itin liūdinantis veiksnys muzikos industrijoje yra tas, kad didžiąją muzikos paklausos dalį dabar formuoja  „The X Factor“ ir šiandieninė „MTV“ karta. Velniškai gaila, kad paviršutiniški muzikiniai reiškiniai užgožia profesionalius – t. y. tuos, kurių didžioji dalis klausytojų neturi galimybės išgirsti…

Taigi, jeigu būčiau dievas – atverčiau mąstymą ir parodyčiau kiek daug muzikinio grožio yra aplink.

Pradedu galvoti, kad populiarioji kultūra tampa pavojinga. Netgi mano muzika dažnai vadinama nišine. Tačiau ar ji tokia tikrai yra?

Kartais mokykloje mokau vaikus. Žiūriu į juos ir galvoju: kaip gaila, kad jie, būdami tokie maži, vis dar teturi vieną opciją pasirinkti – tai yra įsijungti kanalą, rodantį „X Factor“ ir „mėgautis“ iš čia sklindančia muzika.

Labai norėčiau, kad būtų kitaip…

Tikėkimės, kad kažkada bus kitaip!