Kas sieja sparnuočius, Askoto žirgų lenktynes ir Metropolitano puotas? Smulkmena, toks besvoris aksesuaras – PLUNKSNOS. Aišku, ne jos tampa įvykių akcentu ir juolab ne paukščiukai. Bet jei reikėtų kaip nors susieti senąją aristokratiją su garsiais mūsų amžininkais, plunksnos tiktų gal net labiau už tauriuosius metalus ir brangakmenius.
Žmonės visada norėjo pakilti į dangų. Na, gal ne mes, galintys gauti parasparnį, sėsti į keleivinį lėktuvą ar iš kito stryktelėti su parašiutu. Tačiau Platonas apibūdino žmones kaip sutvėrimus, turinčius dvi kojas, bet neturinčius plunksnų: jam tai buvo svarbu. Ligi šiol apstu tautų, kurioms žodis „beplunksnis“ reiškia, kad kažkas yra nuogas, netobulas, neperspektyvus. Ir nereikia šio požiūrio šaknų ieškoti kur nors Afrikos džiunglėse. Savas žodis „neapsiplunksnavęs“ turi archajiško kvapo, tik kažin ar mergina pageidautų taip apibūdinamo draugo, o darbdavys – tarnautojo.
Ikaras norėjo skraidyti. Tiesa, nieko nedarė, kad tai įvyktų, kol jo tėvas nesumanė pabėgti nuo karaliaus Minojo, kalinusio juos labirinte. Dedalas padarė sparnus iš virvių, vaško ir plunksnų, įspėjo sūnų, kad nekiltų per aukštai, nes saulė ištirpdys jo „klijus“, tik Ikaras nepaklausė. Istorija baigėsi tragiškai, tačiau domimės ne ja. Ikaro sparnų konstrukcija buvo tokia pat kaip XIX amžiaus „Moulin Rouge“ šokėjų kostiumai, o į garsiausią Paryžiaus kabaretą patekdavo tik mados aktualijos...