Vienai gražiausių Prancūzijos moterų aktorei Isabelle Adjani reikia „Oskaro“

Ekrane ji įkūnijo trapią ir aistringą karalienę Margo, skulptorę Camille Claudel, įkvėpusią legendinį Rodiną, vaidino pas François Truffaut, Romaną Polanskį, Wernerį Herzogą, Lucą Bessoną, Patrice’ą Chéreau... Tačiau, kaip neretai būdavo neanglakalbiams aktoriams, geriausiomis karjeros dienomis Adjani taip ir nepavyko pelnyti statulėlės: 1976 ir 1990 metais teko tenkintis tik nominacijomis. Užtat turi penkis europinius „Oskaro“ atitikmenis – „Cezarius“, ir čia iki šiol ji – nepralenkta.

Ir vis dėlto viena garsiausių Europos kino žvaigždžių prisipažįsta norinti pamėginti dirbti Holivude, iš naujo atrandančiame tokias brandaus amžiaus damas kaip Frances McDormand ir Meryl Streep. Aktorė sako nesijaučianti tokia sena, kad darkart nebandytų sėkmės. Juolab jos astrologė žadėjo, kad dar laukia didelė ateitis – taigi kodėl ne „Oskaras“?!

Isabelle Adjani, vadintai viena gražiausių Prancūzijos moterų, į pensiją dar per anksti, atvirkščiai, po poros metų pertraukos ji grįžta į didįjį ekraną – komedija „Pasaulis yra jūsų“ pradedama rodyti, drama „Seserys“ – filmuojama. Nors dvejais metais jaunesnis buvęs mylimasis bei jaunylio sūnaus tėvas Danielis Day-Lewisas (61) pernai paskelbė baigiąs profesinę karjerą ir Isabelle sako jam slapta pavydinti: visas pasaulis žino, kad jis – puikus aktorius, kine pasiekė viską, ką norėjo, atidavė duoklę menui ir dabar priklauso tik pats sau.

Ir Gabrielis Kane’as Day-Lewisas (23), ir kitas Isabelle sūnus Barnabé Nuyttenas (39), kurio susilaukė su prancūzų operatoriumi ir režisieriumi Bruno Nuyttenu (73), – suaugę vyrai. Pastaruosiuose filmuose aktorė vaidina visai kitokius personažus nei juostose, kurios ją išgarsino, tačiau metams bėgant ypatinga Adjani trauka niekur nedingo, ir jos pasirodymas ant raudono Kanų kilimo ar vakarėliuose visada atkreipia kamerų dėmesį.

Neprofesiniai aktorės interesai (be kino, ji dar dirba teatre, kuriame pirmiausia ir išgarsėjo) turi mažai ką bendra su pramogų pasauliu: ji aktyviai gina emigrantų, ypač išeivių iš Alžyro, teises, pavyzdžiui, kategoriškai stojo prieš draudimą vilkėti burkinius Prancūzijos paplūdimiuose, įsitikinusi, kad draudimai ir baudos išeis į naudą tik ekstremistams.

Kraujo ir širdies balso nenutildysi: Adjani tėvas Mohammedas Cherifas (1923–1983) – gimęs Alžyre, musulmonas, emigrantas, o ji visada buvo labiau tėčio nei mamos dukra.

Aktorės tėvų pažintis verta atskiros istorijos. Vokietė Emma Augusta Schweinberger (1926–2007) ir Mohammedas susipažino Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Dėl jaunesnio gražuolio alžyriečio dvidešimt penkerių Emma, nė žodžio nemokėdama prancūziškai, paliko gimtinę ir persikėlė į Paryžių. Ir, Isabelle žodžiais, visą gyvenimą jautėsi įkaite ir negalėjo atleisti savo „pagrobėjui“, nors ir pagimdė jam du vaikus – Adjani dar turėjo jaunesnįjį brolį Éricą (1957–2010), kuris taip pat tapo aktoriumi, bet mirė prieš aštuonerius metus.

Būti alžyriečio žmona Emmai atrodė ne lygis, ji reikalavo, kad vyras prisistatytų turku ar amerikiečiu – pagal situaciją – ir vadintųsi tai Jimu, tai Cherifu, o ne Mohammedu. Jis dirbo mechaniku garaže, ji buvo namų šeimininkė, o atmosfera šeimoje buvo tokia, kad Isabelle dėl įtampos nuolat prabusdavo apsivėmusi per miegus ir visada jautėsi liūdna.

Prisimindama savo liūdną vaikystę ji pati stengėsi būti rūpestinga motina. Ir nors nei su Bruno Nuyttenu, nei su Danieliu Day-Lewisu santykiai nesusiklostė, Isabelle sako nuostabiai sutarianti su abiem sūnumis.

Adjani, vaidinanti nuo dvylikos metų, visada norėjo, kad sūnus sektų jos pėdomis, – taip ir atsitiko. Įvairiais talentais apdovanotas Barnabé tapo aktoriumi, tačiau būti dėmesio centre jam ne itin patiko, todėl pasirinko kompozitoriaus karjerą. Aukštaūgis (187 centimetrų), gerai sudėtas Gabrielis Kane’as – atvirkščiai, mėgsta kameras ir puikiai jaučiasi jų akivaizdoje. Jis – muzikantas ir modelis, darbu ant podiumo finansuojantis savo naują albumą (per pastarąją Milano mados savaitę demonstravo „Diesel“, „Dior“, „D&G“ kolekcijas, pozuoja reklamai).