„Žmonės tvirtina, kad nieko nėra geriau už penkias žvaigždutes. Nesiginčiju – aš irgi jas mėgstu, bet kai atsiduriu miške po atviru dangumi – tų žvaigždučių randu tūkstančius“, – prioritetus sudėlioja viešųjų ryšių specialistas Alkas PALTAROKAS (44). Pamėgęs žygius pėsčiomis ir išvaikščiojęs Lietuvą, šįkart jis išsiruošė į atšiaurų žygį Karališkuoju keliu Laplandijoje.
Rudenį, kai visi ima ilgėtis palmių ir šilto paplūdimio smėlio, Alko idėja vykti į šiaurę aplinkiniams pasirodė kiek netikėta: kas per tokią žvarbą gali svajoti apie šiaurinę Švediją? „Man patinka palmės ir paplūdimiai, bet šįsyk norėjosi visai kitos patirties, – aiškina jis. – Per karantiną pusmetį praleidau Kipre: dirbau nuotoliniu būdu, išvaikščiojau salą skersai išilgai. Pietų kraštovaizdis tapo įprastas, o tada susimąsčiau: gal metas į šiaurę? Ėmiau domėtis, kokie pėsčiųjų takai Europoje gražiausi ir įdomiausi, ir akys tuoj nukrypo į Karališkąjį kelią Laplandijoje, Švedijoje, maždaug 200 kilometrų už poliarinio rato.“
Karališkasis kelias – žymus pėsčiųjų maršrutas, besidriekiantis per 400 kilometrų nuo Abisko iki Hemavano kaimų. „Karaliai juo vargu ar vaikščiojo – pavadinimas tikriausiai atsirado dėl nuostabių vaizdų, kuriuos išvysta žygeiviai, – svarsto Alkas. – Sužinojau, kad šis kelias yra Europos gražiausiųjų penketuke, ir nutariau jį išbandyti.“
Socialiniuose tinkluose jis prasitarė apie savo planus, tikėdamasis patarimų, o vietoj to sulaukė savanorių, besisiūlančių leistis į šiaurę drauge. „Bet šįkart norėjau keliauti vienas, – prisipažįsta. – Tokiam būdui sumanytas net atskiras terminas – „solo hiking“: kelyje gali pasikliauti tik savimi, niekas netrukdo, netempia į priešingą pusę. Išeini vienas ir pabūni su savimi – tai geriausia meditacija. Galiu paliudyti: smagiausia tampa po antrosios kelionės paros, kai visiškai atitolsti nuo namie likusių darbų ir rūpesčių – lieka tik gamta ir tu.“